Tekstą apie seklių pričiuptą auklę skaitykite čia.
Antrąją rašinio dalį skaitykite čia.
Vinys buvusiam darbdaviui
„Gal kas nors mane užbūrė, nes tik išvažiavus iš namų subliūkšta mano automobilio padangos?“ – vieną kartą į privatų seklį kreipėsi žinomos provincijos įmonės savininkas.
„Teko panaudoti kai kurias leistinas technines priemones, nes stebėjimas vyko privačioje valdoje. Užfiksavome, kad jokio užbūrimo nėra, – tiesiog kas rytą vienas žmogelis, žingsniuodamas pro vartus, nežymiu rankos judesiu mestelėdavo saują specialių vinių ir dingdavo.
Automobiliui išvažiavus, jis vėl pasirodydavo ir magnetu susirinkdavo vinis.
Tokie žmogaus veiksmai nustebino mus, bet ne mūsų klientą.
Pasirodo, tą žmogų jis neseniai atleido iš darbo už pravaikštas.
Tad jis, turėdamas marias laiko, ir susigalvojo šią pramogą“, – nusijuokė privatus detektyvas, mėgstantis su savo komanda narplioti sudėtingesnes istorijas.
Įstatyme liko ir spragų
– Jūsų biuras beveik 10 metų teikė privačių seklių paslaugas. Kaip jūs dirbote, kai nebuvo įstatymo? – paklausiau O.Rimano.
– Vadovavomės nuostata – kas nedraudžiama, tas leidžiama.
Veikė Operatyvinės veiklos, vėliau – Kriminalinės žvalgybos, Žvalgybos, Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymai, kuriuose tiesiogiai buvo parašyta, kas yra išskirtinė specialiųjų tarnybų kompetencija, ir mes ten negalėjome kištis.
– Keista, kad Lietuvoje niekada nebuvo privačios seklių veiklos įstatymo. Vis dėlto juk reikėjo vadovautis kokiomis nors nuostatomis?
– Estija taip pat niekada neturėjo ir neplanuoja turėti tokio įstatymo. Latviai jį turi nuo 2001-ųjų, ir mes buvome jų federacijos nariai.
Gaila, kad priimtas įstatymas faktiškai nubraukė mūsų veiklos dešimtmetį ir privačių detektyvų veikla Lietuvoje dabar skaičiuojama nuo nulio.
– Pasigirdo informacija, kad Lietuvoje yra apie šimtą privačių seklių. Ar tiesa?
– Tai visiška netiesa. Mūsų, ką tik išlaikiusių egzaminus ir gavusių veiklos pažymėjimus privačių seklių, yra tik keturi.
Mes būsime paskelbti Policijos departamento tinklalapyje. Jei dar kas nors skelbiasi privačiu sekliu, jo veikla yra neteisėta.
– Ir nė vienos seklės?
– Deja, ne. Nors neabejoju, kad moterys būtų neblogos seklės.
– Kokie reikalavimai jums buvo iškelti, kad gautumėte veiklos pažymėjimus?
– Reikalavimai buvo keturi. Pirmiausia – nepriekaištinga reputacija. Antra – mažiausiai aukštasis teisinis koleginis išsilavinimas. Šis reikalavimas, manyčiau, neteisingas.
Ir žvalgyboje dirba istoriko, fiziko, technikos mokslų išsilavinimą turinčių žmonių, kurių patirtis daug didesnė nei teisės bakalauro. Bet jie negali tapti privačiais sekliais.
Trečia – seklys turi būti teisėsaugoje išdirbęs dvejus metus arba baigęs kursus. Ir ketvirta – Policijos departamente išlaikęs egzaminą raštu ir žodžiu. Jis nebuvo lengvas.
– Tik keturi privatūs sekliai. Kodėl tiek mažai?
– Pretendavo penki, egzaminus išlaikėme keturi. Kiti gal laukia, kaip mums seksis, kaip veiks įstatymas. Įstatymas numato privačių detektyvų profesinį draudimą.
Bet nė viena Lietuvos draudimo įmonė tokio draudimo mums negali pasiūlyti – esą nežino rizikų ir nenori dėl keturių asmenų investuoti. Nesame apsaugoti nuo klaidų, kaip advokatai. Tai irgi atbaido kolegas.
– Kokias išskirtines teises įstatymas numato privatiems sekliams? Jūs daug ko negalite, bet kas jums išskirtinai leidžiama?
– Privatus seklys dabar suprantamas ne kaip tas, kuris slapta seka.Didžiausias laimėjimas, kad mes tapome teisinės sistemos dalimi, – kaip advokatai, antstoliai. Atsirado nauja, plati rinka, kurioje gali dirbti tik privatūs sekliai.
Tik jie turi teisę patikrinti įmonių partnerių patikimumą, ieškoti skolininkų, paslėpto turto.
Dabar daug verslininkų kreipiasi dėl komercinio šnipinėjimo grėsmės, prašo patikrinti, ar jų įmonėse nėra klausymosi aparatūros. Tik detektyvai turi teisę tai privačiai patikrinti, bet radus blakę įstatymas įpareigoja mus pranešti teritorinei prokuratūrai.
– Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie arabų kraštuose pradingusius lietuvių motinų vaikus. Ar asmens paieška – taip pat privačių seklių darbo baras? Gal rastumėte ir garsiąją bėglę Neringą Venckienę?
– Taip, žmonių paieška pagal artimųjų parašymus – taip pat mūsų darbas. Sunku įsivaizduoti, kad tam laiko turėtų advokatai ar policijos tyrėjai.
Bet mūsų paslauga mokama, klientas tai turi žinoti. Jeigu baudžiamajam procesui reikia rasti N.Venckienę, taip, mes galime atlikti paiešką.
– Užsiminėte, kad naujas įstatymas numato keliolika draudimų ir gal tik keturias privačių detektyvų teises. Vadinasi, dirbti vis tiek nebus lengva?
– Taip, įstatyme dar daug spragų. Pavyzdžiui, turime teisę rinkti informaciją, bet niekas neįpareigotas jos mums teikti. Tad kaip rinkti?
Mes galime stebėti, bet negalime sekti, nors įstatymu dabar tai įteisinta.
Kolegos teisininkai pajuokavo – įstatymo įgyvendinimą rašysite savo krauju.
Bet mes, pirmieji Lietuvos privatūs sekliai, nenorėtume tapti bandomaisiais triušiais.
