Tad kodėl taip plačiai užmerkiame akis, kai patys imame neatsiklausę svetimą kūrinį, nes Lietuvoje už tai dar niekas nieko nenubaudė? Naiviai tikime, kad niekas to nemato? Ir tampame vagimis, kuriems apvogtieji intelektinio turto savininkai gal ir atleis, bet kurie jau bus praradę teisę piktintis, kai kas nors ir vėl pasakys: „Lietuviai – vagys.“
Bausti negalima pasigailėti
Štai taip be kablelio šiuo metu Lietuvoje vyksta teisinė kova už menininkų ir kūrėjų teisę būti savo kūrinių savininkais.
Įstatymai meno kūrinių vagis vertina griežtai. Už nelegalių kopijų gamybą ir platinimą komerciniais tikslais gali gauti baudą, areštą, net laisvės apribojimą iki 3 metų. Neteisėtai kūrinius naudojantiems nekomerciniais tikslais irgi gresia bent kelių šimtų eurų bauda.
Tik štai dar nė vienas piratinių kūrinių naudotojas Lietuvoje nebuvo nuteistas. Ir tas nebaudžiamumas jau virsta moraline tautos tragedija.
Įgyvendinant autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos projektą „Antipiratinė akcija „Nebevokime„ atliktas tyrimas parodė – 25 proc. vagiančių kūrėjų darbus internete prisipažįsta, kad nelegaliai naudoja intelektinę nuosavybę, nes už tai niekas nebaudžia. Ir tik 13 proc. riziką būti nubaustiems laiko reikšmingu piratavimo trūkumu.
O anoniminius piratų svetainių savininkus sunku ir aptikti. Na, kiek mūsų žino, kas pasiima mūsų kuriai nors svetainei „Filmai“ SMS pasiųstus pinigus? Ar jis Lietuvoje, ar yra koks baltarusis, ar mūsų registracijos duomenis ir pinigėlį tiesiai perduoda savo viršininkui Rusijos FST?
„Įstatymai galioja, bet jie netaikomi. Visuotinai žinomas visuomenėje nebaudžiamumas duoda signalą galutiniam vartotoju. Dabar susidaro įspūdis, kad pagautą vagį papiktina vien faktas, jog jį pagavo. Todėl pusiausvyra tarp prieinamumo ir galimybės būti nubaustam vis tiek turi būti išlaikyta.
Pavienis nukentėjęs autorius ar teisių turėtojas gali savarankiškai kreiptis dėl teisių gynimo, bet jis negali uždaryti visų nelegalių platformų, nes tai peržengia kiekvienos konkrečios bylos ribas“, – sako Lietuvos antipiratinės veiklos asociacijos LANVA pirmininkė, advokatė Vytautė Ladigaitė-Balčiūnienė.
Taigi autoriai bylinėtis su tais, kuriems kuria, nenori. Jei bylinėjasi – negauna tiek, kiek prarado. Jei laimi bylą dėl neturtinės žalos atlygio, teismas pažeidėjui skiria 300–1500 eurų baudą, autorius susimoka advokatui gerokai daugiau ir toliau pėdina kurti, kad turėtume ką vogti.
Piratauti saugu ir paprasta kaip saldainį iš vaiko atimti? Mėgstate atiminėti? Todėl ir pavadinau šią padėtį moraline tragedija.
Sekime pinigus, arba Ne viskas prarasta
Penkios Lietuvos knygų leidyklos teisme laimėjo pirmąjį bylos etapą prieš piratus iš visosknygos.com. Pirmą kartą po Lietuvos teismo sprendimo užsienio domenų registratorius sutiko užblokuoti vagių svetainę. Ir nors 225 tūkst. eurų savo nuostolius vertinantys leidėjai siekia tik 20 tūkst. eurų piniginės kompensacijos, patikėkite, ši suma, jei tektų sumokėti pačiam, nepasirodytų maža.
V.Ladigaitė-Balčiūnienė pripažįsta, kad kol kas autoriai į teismus kreiptis nesiveržia, nes išlaidos didelės ir garantuotos, pergalė abejotina, o laimėjus priteisiama suma – juokinga. Tačiau ir tai gali greitai pasikeisti.
Kultūros ir Teisingumo ministerijos rengia naują Intelektinės nuosavybės politikos formavimo, koordinavimo ir įgyvendinimo modelį.
„Norime konsoliduoti jėgas, sustiprinti bendradarbiavimą tarp institucijų ir įkurti kokį nors darinį, kuris koordinuotų tiek teisinio reguliavimo, tiek praktinio įgyvendinimo priemones. Matytų, ką reikia patobulinti teisės srity, kaip stiprinti bendradarbiavimą, kad teisių gynimas iš tikrųjų vyktų.
Dar vienas svarbus aspektas – neteisėtos veiklos pinigų srautų sekimas. Kultūros ministerija bendradarbiauja su Europos Komisija ir darysime viską, kad tokia priemonė būtų pradėta vykdyti Lietuvoje“, – sako LR kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vedėja Nijolė Janina Matulevičienė.
Išties – pinigus lengviausia susekti ir dėl jų labiausiai skauda prekeiviams vogtu turtu. Tik be bendradarbiavimo ir tai daryti sunku.
Pavyzdžiui, „Paysera“ valdanti bendrovė UAB „EVP International“ priima vartotojų pinigus už „Filmai.in“ platinamą vogtą turinį. Kino industrijos asociacija kreipėsi į teismą siekdama tai uždrausti. Teismai pinigų rinkėjo kaltės neįžvelgė, nes jis neturi nieko bendra su vogtu turiniu ir į savo tinklą jo nededa.
Galutinė Aukščiausiojo teismo nutartis priimta šių metų kovo 10 d. Įdomu, kada tokia schema saugiai rinkti pinigus ims naudotis narkotikų ar žmonių pardavėjai?
Bet vogto turinio prekeiviams ir tai rimtas signalas. Pradėjusi suvokti meną kaip ūkio šaką, valstybė neišvengiamai panorės gauti visus mokesčius už kiekvieną naudojamą produktą ir pinigus vis tiek atseks.
Iš ko pažinsi vagį
Kalbėdami apie bausmę ir išteisinimą, apie vagies mentaliteto puoselėjimą ir moralinį ištvirkimą, kuriuos dovanų gauname kartu su nekaltai parsisiųstu filmu ar daina, užmiršome tuos, kurie nenori vogti. Bet vagia netyčia. Ne visi suvokia, kad gražiai sukurtoje interneto svetainėje susimokėję už galimybę pažiūrėti filmą vis tiek gali likti vagimis. Kaip atskirti legalaus turinio platintoją nuo prekiautojo vogtu turtu?
Keli nelegalios svetainės požymiai:
1. Svetainės skyrelyje „Kontaktai“ nerasite nei įmonės pavadinimo, nei savininko, telefono numerio ar adreso. Dažniausiai čia yra tik galimybė pasiųsti elektroninį laišką nerodomu arba nieko nereiškiančiu adresu.
2. Kažkur tinklalapyje yra įrašytas vadinamasis išsižadėjimas (Disclamer). Ten nurodoma, kad visos teisės priklauso kūrinių autoriams, svetainės kūrėjai į jas nepretenduoja, bet dėl nieko nėra kalti. Toks pripažinimas, jog neturima teisių viešai kūrinius platinti internete, lyg ir piratų apsisaugojimas, kad nebūtų kaltinami melu.
3. Čia sudėti kino teatruose tik pradėti rodyti filmai (legaliai tai labai reta) ir kiekvieno filmo kokybė tokia skirtinga, kad jai apibrėžti vagims net teko sukurti specialius terminus. Legaliose svetainėse prie filmo pavadinimo niekuomet nerasite prierašų „CamRip“ (filmuota kamera kino teatro ekrane), TS (ta pati kamera, bet garsas iš kokybiško šaltinio), „Web-Dll“ (vogta iš kitos šalies interneto, dažniausiai su dideliais subtitrais kinų kalba), „DVD-Rip“, „BD-Rip“ (kopijos iš diskų) ir kt. Teisių turėtojai neplatina blogos kokybės filmų, gauni tai, ką pasirenki, tad tik piratai nurodo kokybės klaikumą apibrėžiančius formatus.
4. Mokesčiai renkami per tarpininkus ir už labai keistas netiesiogines paslaugas. Nori tapti VIP nariu, gauti leidžiančius žiūrėti „nemokamą“ turinį taškus, prieigą tam tikram laikui – siunti mokamą SMS. Nėra būdo sumokėti aiškiai nurodytai įmonei už aiškiai apibrėžtą paslaugą. Tai piratams padeda ir slapstytis, ir apsukti galvą klientams – dažnas nė nepastebi, kad „nemokama“ kainavo daugiau, negu būtų kainavę legaliai.
5. Jei svetainėje yra didelis užrašas „100 proc. legalu“, tai irgi nelegalumo ženklas – tikri savininkai nejaučia poreikio įrodinėti to, kas akivaizdu.
Saugumo iliuzija
Pabaigoje – mažytė pastabėlė. Visi puikiai žino, kad internete juos galima sekti, tačiau nesusimąsto, jog esamos technologinės priemonės be vargo ir visiškai tiksliai nustato, kokiu IP adresu koks konkrečiai filmas ar kūrinys yra siunčiamas. Realiu laiku, jau dabar, Lietuvoje.
Taigi siųsdami ką nors nelegaliai savo kompiuterio ekrane nematome įspėjimų ne dėl to, jog niekas to nežino, o tik todėl, kad teisėsauga ir apvagiamieji vis dar tikisi prisibelsti į mūsų sąžinę ir susitarti draugiškai.
