„Sovietų Sąjunga nuo pat nepriklausomybės atgavimo buvo paskelbusi
ekonominę blokadą. Lietuva neturėjo jokio tarptautinio pripažinimo,
jokios tarptautinės paramos“.
Pirmasis ekonomikos ministras pasakojo, jog kainų pakėlimas 1991 metų
pradžioje buvo natūralus veiksmas, nes kainas jau buvo pakėlusios
Latvijos ir Estijos Vyriausybės.
„Tai buvo susiję su subsidijomis maisto produktams. Sovietų laikais
dalis gamybos sąnaudų buvo padengiama iš biudžeto, bet pagal naują
Lietuvos biudžetą tokių lėšų numatyta nebuvo. Todėl maisto kainas
reikėjo prilyginti rinkos kainoms“, – aiškino buvęs ekonomikos ministras.
V.Navickas teigė, jog tokie veiksmai visuomenei buvo aiškinami per
televiziją. „Buvome numatę išmokas gyventojams, kurios galėtų
kompensuoti kainų pakėlimo pasekmes“, – pasakojo liudytojas.
V.Navickas prisiminė, jog Sovietų Sąjunga įvairiais būdais bandė
pakenkti Lietuvos nepriklausomybės siekiui. 1990 metų vasaros pabaigoje
Sovietų Sąjungos atstovai pradėjo užiminėti pastatus, trukdė dirbti
valstybės įstaigoms.
Karštųjų įvykių metu V.Navickas Maskvoje lankėsi tik kartą – kartu su
Egidijumi Bičkausku jam teko Michailui Gorbačiovui perduoti dokumentus,
nes iš Lietuvos siunčiama informacija buvo blokuojama ir nepatekdavo
tiesiai Sovietų Sąjungos vadovams.
Teismas pagarsino jau mirusio tuomečio Ryšių ministro Kosto Birulio
parodymus.
Apklaustas 1994 metais, jis prisiminė, kad 1991 metų sausio 8-ąją iš
Maskvos grįžusi Kazimira Prunskienė sukėlė aistras: „Man susidarė
įspūdis, kad ji sudėtingu laikotarpiu nenori vadovauti Vyriausybei“.
K.Birulio žiniomis, premjeru tapęs A.Šimėnas buvo susiruošęs vykti į
Maskvą ir susitikti su Sovietų Sąjungos vadovais, bet toks susitikimas
neįvyko.
Sausio 13-osios naktį, išgirdęs, kad Vilniaus gatvėmis važiuoja karinė
technika, K.Birulis savo automobiliu nuvyko į Vyriausybės rūmus. Juos
saugojo kelios dešimtys policininkų, šalia buvo sudėtos smėlio maišų
barikados.
Susirinkusiems ministrams Romualdas Ozolas parodė atsarginius išėjimus
iš Vyriausybės pastato, jei jis būtų užimtas ir reikėtų trauktis.
Sausio 13-osios popietę Vyriausybėje pasirodė A.Šimėnas. Jis atrodė
smarkiai susijaudinęs ir pasakė, kad jo dingimas – valstybės paslaptis.
A.Šimėnas paaiškino, kad prie Turniškių apsaugos posto jo tarnybinį
automobilį sustabdė kita mašina ir jį su šeima nuvežė į Druskininkus pas
vietos kunigą.
Apie jo grįžimą į premjero postą ministrai net nebediskutavo.
„Ministrai be žodžių sutiko, kad juo būtų paskirtas Gediminas Vagnorius“,
– yra kalbėjęs K.Birulis.
Sausio 13-osios naktį teisme prisiminė ir buvęs socialinės apsaugos
ministras Algis Dobrovolskas.
Naktį išgirdęs, kad Kalvarijų gatve važiuoja tankai, A.Dobrovolskas naktį
nuvyko į Vyriausybę.
Jis girdėjo, kaip vVicepremjeras Algirdas Brazauskas tą naktį skambino
M.Gorbačiovui ir norėjo pasikalbėti apie karinius veiksmus, bet jis
atsakė nieko nežinantis.
Advokatams pasiteiravus, ar A.Brazauskas M.Gorbačiovui skambino kaip
Lietuvos komunistų partijos atstovas, ar kaip vicepremjeras,
A.Dobravolskis atsakė: „skambino kaip A.Brazauskas, jie buvo pažįstami“.
