Per Lietuvos sieną landžioja ir mūsų pajūrio smėlį mindo priešai, greičiausiai Kremliaus žalieji žmogeliukai – Rusijos specialiųjų pajėgų kareivos. Tokia užuomina pateikta Valstybės saugumo departamento (VSD) ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) ataskaitoje.
Ketvirtadienį šią temą pratęsė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Artūras Paulauskas ir premjeras Algirdas Butkevičius.
Pirmasis pareiškė, jog tie žmogeliukai galbūt vaikštinėjo po Juodkrantės paplūdimį, o antrasis pasidžiaugė, kad „tarnybos sureagavo laiku ir tinkamai“.
Tačiau šie rimti politikai neaiškumų neišsklaidė. Ar kas nors iš tiesų reagavo? Ar apskritai ten iš tiesų kas nors buvo? O jei ne, kam tada apie tai rašyti tokiuose rimtuose dokumentuose?
Dokumente – mįslių kratinys
„2014–2015 m. Lietuvoje ne kartą lankėsi arba tranzitu į kitas Baltijos valstybes vyko su FST ir GRU siejamų specialiosios paskirties dalinių kariai.
Neatmestina, kad taip buvo tikrinamas pasienio ir saugumo tarnybų budrumas, žvalgomi potencialūs taikiniai, mezgami ir palaikomi ryšiai su Rusijos interesams Lietuvoje atstovaujančiais asmenimis“, – rašoma minėtoje VSD ir AOTD ataskaitoje.
Vis dėlto lieka neaišku, ką tuo norėta pasakyti.
Ar tie Rusijos saugumo ir karinės žvalgybos kariai lankėsi grupėmis ar pavieniui, ar jie čia keliavo apsimetę civiliais, atplaukė kaip narai ar, priešingai, atvyko šarvuoti ir ginkluoti.
Dar miglotesnis – prieš tai išdėstytas sakinys: „Yra požymių, kad Rusijos specialiosios paskirties kariniai daliniai taikos metu atlieka prasiskverbimus į užsienio valstybes.“
Kas yra tie „požymiai“ ir ar tikrai tie „daliniai“ buvo slapta „prasiskverbę“ ir į Lietuvos teritoriją, taip kaip į Ukrainą, kuri irgi miminima ataskaitoje?
Prabilo apie išsilaipinimą
Kai kurias šias mįsles ir užuominas sukonkretino A.Paulauskas.
Interviu LRT interneto portalui paklaustas, ar ginkluotų Rusijos kariškių daliniai buvo įlindę į Lietuvos teritoriją, NSGK pirmininkas pareiškė, kad yra tokia tikimybė ir kad tai nėra „patikrinta 100 procentų“.
Būtent taip Seimo komitetui savo teiginius paaiškino saugumiečiai ir žvalgybininkai.
A.Paulauskas svarstė, kad Rusijos kariai galėjo būti išsilaipinę Kuršių nerijoje, Juodkrantėje: „Matyt, vyko kažkokios pratybos, ir jie išsilaipino.“
Ar reagavo?
Kaip elgtųsi bet kuri solidi valstybė, jei užfiksuotų savo teritorijoje naršančius priešiškos valstybės kariškius? Arba iš karto pradėtų šaudyti, arba pultų kelti pasaulinio lygio triukšmą, o greičiausiai – darytų ir viena, ir kita kartu. Juk pažeista ne tik Lietuvos, bet ir Europos Sąjungos siena.
Juolab, kad Lietuva, nuolat kalbanti apie Maskvos karinę agresiją kaip apie jau rengiamą ar net pradėtą procesą, intensyviai rengiasi sutikti iš visų pabūklų bet kokius ginkluotus priešų pasiuntinius arba bent į juos panašius.
Taigi jei iš tiesų buvo nustatytas tokios invazijos faktas, kaip reagavo visos už tai atsakingos Lietuvos institucijos?
Premjeras A.Butkevičius, vakar to paklaustas, iš esmės patvirtino, kad kažko neaiškaus Juodkrantėje būta, bet į smulkmenas nesileido: „Negaliu, tai yra slapta informacija. Tarnybos sureagavo laiku ir tinkamai.“
Tik kokios tarnybos ir kokia buvo jų reakcija, liko neaišku. Beje, viena tų institucijų, kuri privalėjo tai žinoti ir reaguoti, – Valstybės sienos apsaugos tarnyba – nuo šios istorijos atsižegnojo.
Burną užsisiuvo ir Krašto apsaugos ministerija.
Nežino net R.Juknevičienė
Kiti politikai, taip pat susipažinę su žvalgybininkų ataskaita, vakar kalbėjo irgi labai miglotai.
Pavyzdžiui, NSGK narė konservatorė Rasa Juknevičienė, kuri yra viena karščiausių kovotojų su Rusija, prapliupo dejuoti dėl Neringos, kuri yra tik smėlio lopinėlis su keletu policininkų, o visas vakarinis Lietuvos pakraštys, įskaitant Klaipėdą, esą yra atviras Rusijos kariuomenei.
Politikės teigimu, iš pokalbių komitete ji supratusi, jog Rusija per savo pratybas tokius įsiveržimus yra atlikusi ne kartą – ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje.
Tačiau, pasak R.Juknevičienės, duomenys apie tai, kad vienas tokių įsiveržimų įvyko Juodkrantėje, yra tik žvalgybiniai, jie nėra iki galo patvirtinti, neaišku, iš kur ir kaip jie gauti, joks sienos pažeidimas nebuvo užfiksuotas.
Taigi ji negalinti atsakyti, kaip reagavo Lietuvos tarnybos.
Klausimai be atsakymų
Kai taip miglotai kalba bene labiausiai informuoti valstybės asmenys, telieka spėlioti, kas iš tiesų galėjo įvykti ir ką reiškia „tikimybė“, „požymiai“, „duomenys“.
Gal Lietuvos kariškiai ar specialiosios tarnybos Juodkrantės paplūdimio smėlyje aptiko rusiškų karinių batų atspaudų, surado pamestą rusišką automatą ar kitokių užpuolikų pėdsakų?
Gal Juodkrantės gyventojai išvydo pakrantėje klaidžiojančius kažką labai panašius į žaliuosius žmogeliukus ir apie tai informavo mūsų tarnybas?
O gal mūsų žvalgybininkai savais, bet ne visai patikimais kanalais gavo operatyvinės informacijos apie karių išsilaipinimą? Ar tą įsiveržimą liudijo nuotraukos, darytos iš kosmoso palydovų, tik ne itin geros kokybės?
NSGK vadovas A.Paulauskas į tokius klausimus vakar „Lietuvos rytui“ negalėjo atsakyti, teisindamasis, kad ir nelabai žino, ir nelabai gali.
Tačiau paklaustas, ar specialiosios tarnybos elgiasi atsakingai, tokius dalykus pateikdamos viešuose, visuomenei skirtuose dokumentuose, politikas atsakė, kad komitetas svarstys, ar nereikėtų aiškiau apibrėžti, kokio pobūdžio informaciją žvalgybininkai tokiais atvejais gali skelbti.
