Liaudyje apie beviltiškus atvejus sakoma, kad niekas nepakels katinui uodegos, tik jis pats. Kai koks senelis visiškai apgirtęs pradeda girtis, kad ji yra geriausias, aplinkui padaugėja kvatojančių, o tai pamatęs pagyrūnas galop taip pat viską nuleidžia juokais.
Tačiau pas politikus viskas yra truputėlį kitaip. Kartais politikai pradeda girtis su tokiu atitrūkusiu nuo realybės nesaikingumu, kad nežinai – juoktis dabar ar verkti.
Todėl jeigu teisingas yra posakis, kad politika yra kompromisų menas, ne mažesnė tiesa yra ir tai, kad pretendentas į politikus pildydamas anketą pirmuoju punktu privalėtų liudyti apie save, kad visiškai neturi humoro jausmo, taigi niekados nesupras to, kokiu juokingu gali tapti viešosios erdvės dalyvis pradėdamas nei iš šio, nei iš to girtis į dešinę ir kairę.
Neturėdamas tokios Dievo dovanos kaip humoro jausmo neturėjimas, politikas tikriausiai nepritaptų prie saviškių, liktų balta varna, nesugebanti dirbti komandoje.
Premjeras grįžęs iš atostogų iškart surengtoje spaudos konferencijoje kalbėjo apie ypač tada svarbius valstybei reikalus, tačiau į atmintį labiausiai įstrigo kas keli sakiniai kaip refrenas kartojami žodžiai: kaip visi gerai žinote, aš esu toks ir toks, maždaug – pats geriausias, padoriausias, principingiausias.
Iš tiesų, mes visi žinome ir suprantame, kad mūsų premjeras nėra nei vilkolakis, ne koks nors vampyras, nei, neduok Dieve, maniakas žudikas, tačiau tikėtis, kad tautoje įsivyravo visuotinis žinojimas apie premjerą kaip patį pačiausią, būtų pernelyg drąsu. Nuomonių įvairovės taip paprastai neatšauksi.
Labai norisi tikėti, kad, kas ne kas, o premjeras yra neblogas žmogus, tačiau toli gražu ne pusdievis, net ne visados legendos herojus.
Viešosios erdvės žmonių nesutramdomas noras pasigirti, nekuklūs savęs pašlovinimai kartais yra tokie graudžiai juokingi, kad išties jų savigyros meno puoselėjimas tampa panašus į kažkokį užsisenėjusį mentalinį invalidumą. Politikų užmojai girtis be perstojo tampa ypač juokingu vaizdeliu dar ir todėl, kad žymūs politikai yra stebimi taip intensyviai tarsi būtų padėti po padidinamuoju stiklu, dažnai peršviečiami TV kamerų rentgenu taip negailestingai, kad iškart išryškėja net mažiausios falšo gaidelės, visiems greit pamatant, kad perdėtai geros nuomonės apie save politikas yra komiškai nesavikritiškas.
Jeigu, pavyzdžiui, aš pradėčiau girtis be saiko savo žmonai, pažįstančiai mane iki paskutinio siūlelio, būčiai žiauriai išjuoktas.
Nepatikėtų, jeigu sakyčiau, kad eidamas gatve visiškai nesižvalgau į pakeliui sutinkamas gražias ir jaunas moteris. Esant progai kukliai pastebėsiu, kad esu geriausias pasaulyje žiūrėtojas į moteris, nes į mano žvilgsnius mielos gražuolės visados atsiliepia savo drėgnų akių pamirksėjimais blakstienomis, plastiškomis kaip gulbių sparnų mostai. To nebūdavo net jaunystėje. Kodėl tik dabar taip prasidėjo ir tęsiasi? Ogi žavingos damos supranta, kad į jas prabėgom žvilgtelėjo ne koks nors neapsiplunksnavęs viščiukas, o tikras moterų žinovas. Nesigiriant, taip sakant.
Tačiau savigyros lenktynėse premjeras nėra vienintelis karys lauke, tikrai ne. Štai S.Skvernelis atsisveikinimo su postu proga surengtoje spaudos konferencijoje taip pat nepagailėjo sau gražiausių žodžių, kartas nuo karto paaiškindamas, kad jo nuostabumas yra visiems žinomas dalykas, tikrai ne paslaptis.
Žinoma, reitingai kalba patys už save, taip pat nepavargsiu tvirtinti, kad paliekantis postą ministras yra drąsus vyras, kurio neišgąsdino anąsyk isteriški moteriškių riksmai, galima sakyti, yra indėnų draugas Graužinienės nugalėtojas. Tačiau išmintinga būtų nepatikėti iki galo net žurnalistų liaupsėmis savo adresu, juolab netinka pačiam save girti, viešai angelizuotis. Juolab kai išaiškėja, kad tėvynė yra tenai, kur geriau.
Tačiau niekas nė iš tolo nesugebės per amžius prilygti P.Gyliui, neseniai TV laidoje apie save pareiškusiam, kad yra už teisingumą kovojantis, visados skriaudžiamųjų pusėje stojantis, iš kitų politikų inteligentiškumu išsiskiriantis žmogus. Taigi, tai buvo diena, kai sužinojau didelę naujieną, nuo kurios vis dar negaliu atgauti amo.
Tiesą sakant, žagtelėjau išgirdęs tokią naujieną, iš nuostabos kritau ant fotelio.
Visados maniau, kad LDDP žengiant civilizuotumo keliu, siekiant vis labiau panašėti į socialdemokratus, P.Gyliui gimtojoje partijoje nebeliko vietos, todėl įpratęs saldžiai gyventi žmogus susidėjo su violetine gauja, kuri suteikė progą dar kartą patekti į Seimą. Tačiau dabar sužinojome, kad P. Gylys veržėsi į Seimą, siekdamas teisingumo.
Tačiau žemelė turėtų apsiversti išgirdus, kad gauja visados stoja už skriaudžiamuosius. Dar sunku pamišti tą košmarą, kaip violetiniai nelyg pasiutę šunys gainiojosi jauną moterį su vaiku, bandė susekti persekiojamų žmonių gyvenamąją vietą, puoselėjo planus užspeisti į kampą.
Tiek jau to, būčiau patylėjęs, jeigu P. Gylys minėtoje TV laidoje nebūtų pareiškęs, kad L.Stankūnaitės ir jos dukters slapstymui valstybė neteisėtai leidžia visų mūsų pinigus. Štai šis gražbylio P. Gylio pasisakymo pasažas tapo visų kaukių nukritimo momentu, kai pasimato tikrieji herojų veidai.
Nesu įsitikinęs, kad P.Gylys išsiskyrė iš violetinės minios kokiu nors savitu atspalviu ar, kaip pats sako, inteligentiškumu, greičiau – pastebimas iš tolo buvo ir yra dėl savo įstabių žandenų.
