Pasak pačio politiko, pagal nuopelnus Lietuvos valstybei, jis patektų tarp kelių dešimčių labiausiai nusipelnusių žmonių, be to, reiktų nepamiršti prieš beveik du dešimtmečius eitų užsienio reikalų ministro pareigų ir kadaise buvusios antros vietos sąraše po amžina atilsį Algirdo Brazausko.
Seimo nario P. Gylio ir žurnalistės Daivos Žeimytės pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
– Pone Gyly, sekmadienį, kai sužinojote, kad jūs netinkamas užimti vidaus reikalų ministro postą, tvirtinote, kad Lietuvoje nėra teisingumo. Emocijos per dvi dienas gal susidėliojo. Ką manote dabar?
– Aš dabar tokioje brandoje ir amžiaus, ir politikos požiūriu, kad emocijas dėlioju ramiai. Demokratijos po šio epizodo nepadaugėjo. Mane nustebino ir nuliūdino tai, kad kitos partijos vadovybė svarsto mano kandidatūrą. Kiekviena į Seimą išrinkta partija turi nepriklausomybę siūlyti kandidatus, o kad nesiūlytų bet ko, yra sietas. Pirmas barjeras yra premjeras, kuris po pokalbio su kandidatu siunčia užklausimą specialiosioms tarnyboms, ar tas žmogus nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui. Jeigu ne, premjeras teikia kandidatūrą prezidentei.
– Penktadienį premjerui tikote, po to nebetikote. Išsiaiškinote priežastis, kodėl?
– Su premjeru po to nekalbėjau. Mane labai nustebino premjero elgesys, nes mes seni pažįstami nuo socialdemokratijos laikų. Manau, kad vienintelė kliūtis man galėjo būti pažyma, kad aš esu grėsmė nacionaliniam saugumui arba susijęs su kriminalinėmis struktūromis. Premjeras, nelaukdamas duomenų iš specialiųjų tarnybų, kad pridengtų savo nuomonės keitimą, sukvietė partijos vadovybės posėdį, kuri, pridengdama savo lyderį, priėmė kitokį sprendimą.
– O tokia pažyma buvo?
– Ne. Jie net nepradėjo to proceso.
– Pone Gyly, jūs tiesiog netinkamas eiti šias pareigas. Kokių dar čia pažymų reikia?
– Esu vienas iš šios valstybės atkūrėjų. Nesakau, kad mano nuopelnai dešimtuke, bet tikrai tarp kelių dešimčių žmonių. Sąjūdiečiu tapau anksčiau, nei Sąjūdis atsirado.
– Kalbam apie Garliavos įvykius.
– O ką, čia vieninteliai įvykiai, kurie gali apibūdinti mano biografiją? O užsienio reikalų ministro postas? Antras sąraše buvau po prezidento A. Brazausko, kai rinko LDDP 1992 m., kai kas iš žmonių galvojo, kad turėčiau tapti premjeru, bet atsisakiau. Kas pasikeitė?
– Tai kaip su tokia patirtimi, kompetencija, apie kurią pasakojate, sugebėjote įsivelti į tam tikrus pasisakymus prieš sritis, į kurias pretendavote eiti dirbti? Kaip reiktų vertinti Jūsų pasisakymus ir tiesioginį darbą, valdant tas struktūras? Neįmanoma.
– Yra jūsų tiesa ir mano. Aš nepretenduoju į tai, kad mano pozicija Garliavos istorijos atžvilgiu yra totaliai teisinga, bet demokratinėje šalyje turiu turėti savo nuomonę. Mano manymu, tos šeimos atžvilgiu buvo elgiamasi neteisingai ir aš įsijungiau į tą procesą. Paskaitykite mano publikacijas. Mano žodis būna kritiškas, bet jis neperžengia ribų.
– Kaip būtumėte dirbęs srityje, kurią beprotiškai daug kritikavote?
– O Jūs žinot, kad aš vėliau rėmiau tuos pačius policininkus, kurie dalyvavo tuose Garliavos įvykiuose? Buvo policininkų mitingas, jie reikalavo, kad būtų pagerintos jų darbo sąlygos. Aš ten kalbėjau po Garliavos įvykių. Kai kas iš Garliavos žmonių klausė, kaip galiu su tais žmonėmis susidėti, o aš sakiau, kad pareigūnai vykdė įsakymą, o už tai smerkti negaliu. Aš nieko nesmerkiu, o kritikuoju.
– Jūs į Seimą atėjote su veikėjais, kurių viena pabėgusi, kaltinama bent keliais nusikaltimais. Turbūt šis faktas svarbus.
– Išvaryta. Apie 110 tūkst. rinkėjų parėmė „Drąsos kelią“, kuris neturėjo nei pinigų, nei struktūrų, bet laimėjo 7 vietas. Kuo „Drąsos kelio“ rinkėjai yra blogesni, nei G. Kirkilo ar A. Kubiliaus rinkėjai? Mes atvirai sakėm, už ką kovojom, mus palaikė tam tikras rinkėjų kontingentas. Mes neatėjom per šautuvus.
– Pone Gyly, Jūs žinote visuomenės reakciją į jus? Kaip jums patinka?
– Pažiūriu. Kai kurios reakcijos yra 3:1 mano naudai.
– O epitetai „perbėgėlis“, „garliavinis“, „spjūvis teisėsaugai į veidą“, „balandžio 1-osios pokštas“?
– Jūs norite matyti blogą pusę, o aš – gerą. Beje, aš matau abi. Sutinku, kad A. Tapinas ar R. Valatka yra prieš mane nusiteikę, tai yra jų valia. O aš turiu savo nuomonę.
– Kaip vertinate tą kritišką poziciją?
– Mano supratimu, ji dideliu laipsniu yra neargumentuota. Niekas nekalba apie tai, kad policijos pareigūnai negali daryti spaudimo priimant politinius sprendimus. Jie gali pasakyti savo nuomonę dėl darbo užmokesčio, sąlygų. Mokytojų profsąjunga gali, nes jie – neginkluoti, bet kariškiai, ginkluotos struktūros politikoje nedalyvauja.
– Šiandien sulaukėte palaikymo iš Lietuvos pabėgusios Neringos Venckienės. Ji paviešino laišką, kuriame palaiko Jus ir smerkia sprendimą neskirti Jūsų ministru. Ar šis laiškas – patvirtinimas, kad esate N. Venckienės žmogus?
– Aš esu Lietuvos valstybės žmogus, politikas, kuris tarnauja Lietuvos bendrajam gėriui. Aš esu lojalus teisingumui. Kova dėl teisingumo nesibaigė, pajungta Amerikos teisėsauga, ji pasakys savo žodį. Mano manymu, šiandien nėra įrodymų, kad N. Venckienė kalta. Aš įsitikinęs, kad ji buvo išvaryta, nes jai grėsė rimtos grėsmės netgi gyvybei.
– N. Venckienė atskleidė motyvus, kodėl ir jai pačiai būtų reikėję, kad būtumėte ministru – tai reikštų priėjimą prie jėgos struktūrų dokumentų, susijusių su Klonio įvykiais.
– Neskaičiau to laiško. Aš gerbiu įstatymą, niekada nedaryčiau to, ko pagal įstatymą negalima – kokiems nors daliniams interesams pajungti mano pareigas.
– Jūs nepažeistumėte įstatymo, jei pasidomėtumėte, kur gyvena Laimutė Stankūnaitė ir dukra.
– Gal galit pasakyti, kodėl jie išlaikomi, kas juos persekioja? Aš, kaip eilinis pilietis, norėčiau žinoti, kodėl yra eikvojami valstybės mokesčių mokėtojų pinigai.
– Rolandas Paksas, kuris jus delegavo į ministrus, visada palaikė Garliavos judėjimą, kritikavo teisėsaugą. Būtumėte tapęs ministru, būtumėte priėjęs prie tam tikrų dokumentų, iškėlęs tą klausimą į paviršių. Juk čia toks geras instrumentas prieš rinkimus.
– Prie „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos prisijungiau dėl to, kad iširo „Drąsos kelio“ frakcija. Pagalvojau, kad man „Tvarka ir teisingumas“, pagal savo vertybių sistemą, yra priimtina partija, bet „Tvarka ir teisingumas“ yra labiausiai mušama partija, vyksta totalus puolimas.
