Visų pirma, būtų gerai, kad toje diskusijoje teisėsaugininkai ar kokie nors Lietuvos teisėsaugos darbą analizavę teisės ekspertai pateiktų statistinius duomenis, kiek mūsų valstybėje per daugiau nei 25 Nepriklausomybės metus įtakingų asmenų sėdo už grotų už korupcinę veiklą. Kai sakau įtakingų asmenų, turiu omenyje Seimo ir Vyriausybės narius, savivaldybių vadovus ir tarybų narius, valstybinių institucijų, žinybų, organizacijų vadovus ir kitus aukšto rango pareigūnus. Kiek aš žinau, vos keletas. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje nėra aukšto lygio korupcijos? Taip nemanau.
Problema yra teisėsaugos, visų pirma, prokurorų darbe ir įstatymuose, kurie mūsų valstybėje yra palankūs tam, kad įtakingi asmenys nesėstų už grotų. Įdomu tai, kad pareigūnai, patys turintys pagal savo profesinę prigimtį įgyvendinti teisingumą, į tas įstatymų ypatybes atkreipia dėmesį tik tada, kai juos paragina aukštieji politikai.
Kyla klausimas, ar prokurorai ir teisėjai, matydami įstatymų spragas, be raginimo patys neturi teikti pataisų, užlopančių tas skyles. Ir kaip pareigūnai, ir kaip piliečiai.
Lietuvoje niekaip negalima įtikinti, kad Seimas ar Prezidentė pasiūlytų priimti teisinę normą, leidžiančią daug griežčiau žiūrėti į pareigūnų nei eilinių piliečių korupciją.
Todėl pirmoji priežastis, kodėl Lietuvoje už grotų nesėda įtakingi asmenys, yra pačios teisėsaugos darbas. Lietuvos teisėsauga pramiegojo didžiąją dalį bylų, kai vyko, taip pat ir politikų rankomis, ne privatizacijos, o prichvatizacijos procesas, įskaitant ir garsiąją „Draugystės“ viešbučio prichvatizaciją, žemės grobimo reiškiniai, kurie pavadinti gražiu vardu: žemės reforma arba žemės grąžinimas savininkams.
Ne tik teisėsaugos veikla, bet neretai ir įstatymai kirtosi su teisingumo normomis tada, tačiau nebuvo iš teisėsaugos siūlymų tas skyles lopyti, kol visa tai vyko, o tose žemės sklypų aferose matome ne tik politikų, bet ir prokurorų bei teisėjų vardus.
Jeigu tik retais atvejais po visuomenės spaudimo tokių bylų nutariama imtis, tai jos yra numarinamos, nutraukiamos pačios teisėsaugos pareigūnų stalčiuose arba pakėlę balsą teisėsaugininkai išprašomi iš darbo aukštųjų politikų. Prie pastarųjų atvejų ir reikia priskirti vadinamąją žemgrobių bylą, kuriai kilus iš pareigų turėjo pasitraukti Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Valentinas Junokas.
Kaip numarintą įtakingų asmenų bylą, reikėtų paminėti, visų pirma, „Rubikono“ bylą, kur į teisėsaugos akiratį buvo patekę visų įtakingų Seimo partijų politikai, taip pat Nacionalinio operos ir baleto teatro rekonstrukcijos bylą, Nacionalinio stadiono (ne)statybos istoriją, na, ir žinoma, skandalingą VEKS-ą, kai po šūkiu Vilnius-Europos kultūros sostinė į keistus projektus visai ne kaip Europoje įmerkti dideli pinigai.
Patys STT vadovai užmiršo pradinį tikslą, kodėl buvo įsteigta STT. Žinoma, svarbu yra gaudyti valstybėje ir nesąžiningus gydytojus, „Sodros“ pareigūnus, bet pirminis STT įsteigimo tikslas buvo jau mano įvardinta kova su aukščiausio lygio korupcija. Jeigu užsiimama visa korupcija, įtakingų asmenų blogiems darbams lieka mažiau dėmesio. Žemesnio rango pareigūnų, valstybės tarnautojų korupcija gali užsiimti prokurorai.
Į STT tinklus asmenys aukščiau už savivaldybių vadovus ir ministerijų tarnautojus iki šiol nepakliūdavo. Štai kodėl yra labai svarbu, kad, jeigu metami kaltinimai dabar jau ir ministrams bei kitiems aukštiems Vyriausybės pareigūnams, tai nebūtų tik muilo burbulas ir viešųjų ryšių akcija. Nors Kauno prokurorai jau rodo būtent tai. Kova su korupcija nėra ta veika, kuria turi užsiimti Vyriausioji tarnybinės etikos komisija.
Daug įtakingų asmenų bylų Lietuvoje buvo numarintos dėl vilkinimo teismuose ir dėl to, kad beveik 20 mūsų valstybės gyvenimo metų niekas nekreipė dėmesio į tą problemą. Nežinau, ar buvo ir pačių teisėsaugos pareigūnų, teisėjų siūlymų keisti įstatymus taip, kaip jie buvo pakeisti prasidėjus Darbo partijos bylos serialui.
Kaip rodo Lietuvos patirtis, mūsų teisėsauga sugeba imti dirbti efektyviai, kai į jų akiratį patenka politikai, kurie nepatinka aukščiausiajai valdžiai. Ir nėra aišku, kas čia suveikia: telefoninė teisė iš aukščiau ar sąžinės balsas tarp pačių teisėsaugininkų, kad taip atkakliai jie užmerkia akis į valdžiai palankių įtakingų asmenų darbus.
O dabar apie priežastis įstatymuose, kodėl nepaisant mažų išimčių (signataro Audriaus Butkevičiaus, diplomato Aido Puklevičiaus byla) įtakingi pareigūnai Lietuvoje dažniausiai nesėda už grotų už valstybės grobimą, kyšius ir kitą korupcinę veiką. Ir kodėl Lietuvoje teisingas yra posakis, kad tai netaikoma pavogusiems vištą.
Pirminis STT įsteigimo tikslas buvo jau mano įvardinta kova su aukščiausio lygio korupcija.
Visų pirma, Lietuvoje iki šiol galioja teisė ir teisinė praktika, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniui, t. y. neturinčiam teistumo, praktiškai negalima taikyti tiesioginės laisvės atėmimo bausmės. Neretai dar ir patys prokurorai, kaip neseniai Darbo partijos byloje, perkvalifikuoja kaltinimus teismui, sakydami, kad jie irgi supranta, jog laisvės atėmimo bausmės yra nerealu reikalauti.
Todėl, jeigu, išskyrus keletą mano minėtų atvejų, teisėsauga ir pastebi įtakingų asmenų blogus darbus, o byla pasiekia teismą, tokie buvę pareigūnai gauna laisvės atėmimo bausmę su jos vykdymo atidėjimu keliems metams. Jeigu per tą laiką jie nepadaro jokio pažeidimo (o jie gi gali kelis metus ir susilaikyti), tampa nepriekaištingos reputacijos asmenimis. Mūsų teisėsaugos požiūriu, tada šie asmenys yra skaidresni nei vagiantys vištas, nes po kelių metų, kai jie nieko daugiau blogo nepadaro, dingsta ir jų teistumas.
Antra, Lietuvoje niekaip negalima įtikinti, kad Seimas ar Prezidentė pasiūlytų priimti teisinę normą, leidžiančią daug griežčiau žiūrėti į pareigūnų nei eilinių piliečių korupciją. Juk pareigūnas bei politikas yra ir valstybės veidas, todėl jo atsakomybė padarytų nusikaltimų atžvilgiu turi būti daug griežtesnė. Lietuvoje viskas atvirkščiai.
Trečia, yra tam tikra pinigų suma, kaip lubos kyšio, už kurį pareigūnas, politikas gali sėsti už grotų. Jos dydį labai gerai žino tiek teisėsauga, tiek ir korumpuoti politikai bei pareigūnai. Čia minėtos sumos neminėsiu, kad tie, kas to nežino, nepasinaudotų patyrusių kyšininkų praktika. Beje, ta suma gana nemaža ir pagal šią logiką atrodo, kad, jeigu asmuo davė kyšio mažiau, tai ši veika Lietuvoje yra tik mažas nusikaltimas.
O ką daro tie patyrę korumpuoti asmenys, duodantys dar didesnius kyšius? Jie paprastai suskaido jį į keletą ar net daug dalių, kad viena dalis neviršytų sumos, už kurios ėmimą pareigūnas ar politikas galėtų būti pasodintas už grotų. Jeigu tyrimo eigoje neįrodoma, kad visos kyšio dalys yra bendra kyšio suma, o nagrinėjamas kiekvienas kyšio epizodas atskirai, tai pareigūnas nubaudžiamas kaip už smulkų kyšį.
Nieko nėra blogiau, kaip užmerkti akis prieš korupciją tarp pačių prokurorų bei teisėjų.
Žinoma, nebūtina visus kyšininkus ar kitus korupcinę veiką padariusius įtakingus asmenis sodinti į kalėjimą, nors tarp žmonių tik tada bus suvokta, kad prisivogęs asmuo valdžioje sulaukė tikrojo teisingumo, jeigu jis po to atsidūrė už grotų. Be to, tokia praktika atimtų ir iš nuteistų asmenų galimybę aiškinti, kad jie yra nekalti.
Vis dėlto, kadangi korupcinę veiką padariusiam asmeniui yra svarbiausia pinigai, tai gal Seimas galėtų imti svarstyti įstatymo pataisą, kurią jau seniai siūlau. Nustačius, kokią pinigų sumą aukšto rango pareigūnas politikas pasisavino iš valstybės, iš jo reikėtų išieškoti dvigubą ar net trigubą sumą. Kad kitą kartą labai gerai pagalvotų.
Na, ir yra dar viena svarbi aplinkybė. Kaip jau sakiau straipsnio pradžioje, tokios aukšto lygio korupcijos Lietuvoje nebūtų, jeigu mūsų valstybėje vis dar negaliotų telefoninė teisė ir pati teisėsauga, teismai turėtų valios apsivalyti nuo asmenų, patyrusių poveikį iš šalies. Ar dėl telefoninės teisės, ar susiviliojus dideliais pinigais. Bet Lietuvoje šalinami tik alkoholio padauginusieji. Visi kiti atsiperka papeikimais.
O kaip parodė Ukrainos pavyzdys, kai tik įsigilinta į pačių prokurorų bei teisėjų darbo ypatumus, paaiškėjo, kad yra ir milžiniškus kyšius imančių teisėjų, ir „briliantinių“ prokurorų. Ne tik tie, kurie už palankų sprendimą įtakingų asmenų bylose gauna paaukštinimą bei žalią šviesą toliau kylant karjeros laiptais. Visai kaip ir Lietuvoje.
Bet mūsų valstybėje teisėsauga pati yra dar neliečiama dėl galimų korupcinių veikų kaip „šventa karvė“. O juk nieko nėra blogiau, kaip užmerkti akis prieš korupciją tarp pačių prokurorų bei teisėjų, arba priešingai: palikti tarp žmonių įsitikinimą, kad valdžioje visi yra vagys, neatskiriant korumpuotų politikų ir, žinoma, prokurorų bei teisėjų nuo tų, kurie dirba gerai ir sąžiningai.
Tai demoralizuoja žmones, pakerta pasitikėjimą savo valstybe. Tokiu būdu aukšto rango politikų ir pareigūnų korupcijos bei jų atsakomybės už tai problema tampa ne tik teisės, bet ir valstybės problema.
