„Pirmoji mintis – niekam nieko nesakyti, kad prieš mūsų šeimą kas nors nesugalvotų kokios provokacijos. Puoliau skambinti Henriko tetai Elenai, jo tėvo seseriai, ir spėlioti, kokie čia žmonės ko iš mūsų nori“, – nenoromis kalbėjo 77 metų Jadvyga Daktarienė.
Henriko teta Elena Daktaraitė-Gustienė, gimusi 1938 metais, iškart suprato, kad laišką galėjo parašyti tik vieno iš dviejų žmonių giminės – kauniečio Judelio Zilbermano arba žydaitės, kuri karo metais buvo paslėpusi papuošalų dėžutę Daktarų rūsio sienoje Vilijampolėje.
Paklausta, ar garbingas H.Daktaro prosenelių elgesys galėtų turėti įtakos palikuonių teismų serijoms, moteris nusipurtė: „Nenoriu kalbėti apie tai, kas ne mano valioje.“
Slepiamą įnamį vadino Jutka
Elena atsivežė senų nuotraukų iš savo namų Garliavoje į Vilijampolę, kurioje ji pati augo kartu su plačia Daktarų gimine.
„Čia mūsų Judelis Zilbermanas, Berelio sūnus, siuvėjas. Jis buvo gimęs 1900 metais. Buvau vos kelerių metukų, kai jis be kvapo atlėkė iš Vilijampolės geto ir prašė jį priglausti. Iš pradžių mama melavo, kad puodą su sriuba kasdien neša vargingesniems kaimynams Varanavičiams. Bet mes, vaikai, greitai susekėme, kad ūkiniame pastate gyvena pašalinių“, – kalbėjo Elena.
Geto aptvaras, į kurį Kauno žydai buvo suvaryti vos užėjus vokiečiams, prasidėjo vos už kelių šimtų metrų nuo tuometės Lenkų gatvės. Ši gatvė vėliau buvo pervadinta į Naujalio.
2005 metais Daktarų giminės namuose Vilijampolėje jau yra lankiusis delegacija iš Izraelio. Užsieniečiai, daugiausia išeivių iš Kauno palikuonys, turėjo žinių, kad Daktarų name glaudėsi pabėgėliai iš geto. Tąsyk Daktarai neprisipažino, nes jiems atrodė, kad atsargumas yra geresnė taktika.
Kaimuose supirkinėdavo kiaules
Paklausta, kodėl šeima rizikavo ir ar tėvas Jonas pats galėjo turėti žydiškų šaknų, Elena sakė, kad vaikystėje namuose visi kalbėjo tik lenkiškai.
„Mano tėvas, Henriko senelis, buvo tamsaus gymio, bet tarpukario dokumentuose parašyta, kad lietuvis. Jis važinėdavo po kaimus ir supirkinėdavo kiaules, o paskui mūsų mama mėsą pardavinėdavo senamiesčio turguje“, – pasakojo H.Daktaro teta Elena.
Ji buvo vienuoliktas vaikas iš gausios Paulinos ir Jono Daktarų šeimos palikuonių. Iš viso brolių ir seserų augo 13.
„Mamytės Paulinos motina, mano senelė, tikrai kilusi iš lenkų. Jos ir tarpusavyje, ir su vaikais šnekėdavo tik lenkiškai. Abidvi vadino mane Helia arba Helka – tikrai ne Elena. Kai buvau maža, ir pavardė buvo Doktorowa, o ne Daktaraitė“, – sakė kaunietė.
Elenos tėvas Jonas mirė 1944 metais, o motina Paulina – 1977 metais.
Seserį buvo suėmę vokiečiai
Vokiečių okupacijos metais žydaite sykį buvo palaikyta ir net suimta vyriausioji sesuo Marija.
„Marijos irgi niekas nevadino pilnu vardu – mums ji buvo Manka. Ją vokiečiai sučiupo dėl tamsių plaukų ir ryškaus gymio. Palaikė žydaite, o tėvelis lėkė į komendantūrą ir nešė vokiečiams dokumentus, kur buvo įrašyta, kad ji lietuvė“, – pasakojo Elena.
Moteris sakė buvusi tėvo numylėtinė.
„Kai tėvelis parvažiuodavo iš turgaus, visi vaikai laukdavo riestainių. Mane siųsdavo pakštelėti tėvui į skruostą, kad tėvo nuotaika pakiltų. Broliai buvo smarkaus charakterio, mušeikos, o kai vyresni ėmė draugauti su merginomis, prikuldavo kiekvieną, kuris drįsdavo per šokius iškviesti jų merginas“, – neslėpė E.Daktaraitė-Gustienė.
Pabėgėlį iš geto įrašė į namų knygą
Elena sako, kad iš geto pasprukusio Jutkio priglaudimas šeimai buvo naudingas. Jis buvo siuvėjas ir naktimis apsiūdavo visus gausios šeimos vaikus.
„Jutkis buvo mandagus, mielas ir lipšnus žmogus. Kai išdrįso išlįsti iš rūsio, mokė mane siūti, siuvinėti, mielai žaidė su vaikais. Sakydavo mūsų mamai, kuri jį maitino vokiečiams užėmus Kauną: „Pavlinka, niekada tavęs neužmiršiu“, – pasakojo Elena.
Daktarų namas tuometėje Vilijampolėje atrodė didelis ir turtingas. 1946 metais sovietai Kauno žydus ėmė vežti į Rusiją. J.Zilbermanas jokiu būdu nenorėjo atsidurti Rusijoje.
„Tėvai net buvo įrašę jį į namų knygą kaip nuolatinį gyventoją, kad jam kiltų kuo mažesnis pavojus“, – prisiminė Elena.
Namų knygą bei įnamio nuotrauką Daktarų giminė išsaugojo iki šiol.
Išgelbėjo nuo potvynio
Sovietams užėmus Kauną, Daktarų namas buvo įtrauktas į nacionalizuojamų objektų sąrašą. Visa giminė neramiai laukė, kada juos iškraustys lauk.
1946 metais Kauną užliejo smarkus potvynis.
„Vanduo veržėsi taip smarkiai, kad viduryje nakties atrodė, kad į namo sienas ir duris kažkas smarkiai beldžiasi. Išsigandome, kad atėjo mūsų išvežti. Mama atidarė duris ir ją nubloškė vandens srovė. Jeigu ne Jutkis, būtų žuvusi mūsų jauniausia sesuo Albina. Jis ją išnešė ant rankų“, – jaudindamasi pasakojo Elena.
Ji sakė esanti dėkinga J.Zilbermanui ne tik už tai, kad tapo siuvėja, bet ir už praskaidrintą vaikystę.
„Jutkis dainuodavo man nuostabią žydišką dainą, kuri iki šiol skamba ausyse. 1965 metais jis iš mūsų išsikraustė, kai gavo butą Savanorių prospekte. Tada vadinosi Raudonosios armijos. Kurį laiką mus dar lankė, o paskui, matyt, išvažiavo į Izraelį. Labiausiai norėčiau dar sykį išgirsti tą jo dainą“, – atsiduso moteris.
Jadvyga, atitekėjusi į Daktarų šeimą 1956 metais, taip pat puikiai prisiminė Jutkį ir sakė, kad jį gerbė visa vyro giminė.
Dama su tortu grįžo kelis kartus
E.Daktaraitė-Gustienė atsimena, kad 1945 metais gausi Daktarų šeima sėdėjo kieme ir vasarą prie stalo gėrė arbatą.
Jiems begeriant į kiemą įėjo labai suvargusi žydaitė ir prie laiptų į rūsį iš sienos iškrapštė plytą bei išsitraukė sidabro spalvos keturkampę dėžutę.
„Brolis Mečislovas, smarkaus charakterio, riktelėjo, kad jinai tuojau pat atiduotų dėžutę. Išplėšė iš rankų ir atidarė. O ten – papuošalai. Mama tyliai, bet griežtai pasakė: „Čia jos, Mečy. Tegu pasiima. Tu net neįsivaizduoji, kiek ji iškentėjo.“ Taip mes sužinojome, kad mūsų ūkinio pastato rūsyje karo metais slėpėsi ne tik Jutkis“, – pasakojo Elena.
E.Daktaraitė-Gustienė prisiminė, kad po kelerių metų ta pati moteris, puošniai apsirengusi ir žydėte žydinti, vėl atėjo į jų namus ir atnešė didžiulį tortą ir saldainių.
„Iš nuogirdų sprendžiu, kad ji gal jau buvo emigravusi į užsienį, bet grįžo mūsų šeimos aplankyti“, – sakė Elena.
Paklaustos, ar džiaugtųsi, jeigu senieji Daktarai Paulina ir Jonas būtų paskelbti pasaulio teisuoliais, abi moterys sakė, kad jie tikrai to nusipelnė, tačiau šeima būtų linkusi gyventi kuo tyliau ir nepritraukti pašalinių dėmesio.
Nebus liudininkų – nebus ir vardo
Žilvinas Beliauskas, Vilniaus žydų viešosios bibliotekos centro vadovas, nė kiek nenustebo dėl to, kad Daktarų giminė gavo užklausą apie Vilijampolės žydų gelbėjimą.
„Tokių atvejų, kai seniai mirę gelbėtojai atsimenami po daugybės metų, tikrai pasitaiko. Kad pasaulio teisuolio vardas būtų suteiktas, Jeruzalėje veikianti holokausto aukų atminimo organizacija „Jad Va Shem“, kelia daug reikalavimų. Dėl vardo suteikimo gelbėtojui gali kreiptis tik žydas ir pateikti faktų, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis pats arba jo giminės buvo gelbėti.
Tada organizacija pradeda labai griežtą tyrimą ir savais būdais renka medžiagą bei įrodymus. Pasaulio teisuolis negali būti žydas. Šiuo vardu pagerbiamas tik toks asmuo, kuris už gelbėjimą neėmė jokio materialaus atlygio ir rizikavo savo gyvybe. Būtinai reikalaujama, kad pateiktus faktus galėtų patvirtinti bent vienas nepriklausomas liudininkas.
Prieš ketverius metus radijo žurnalistė iš Izraelio Sara Manobla, kurios pažįstamą Ruth Joffe gelbėjo Žagarės apylinkėse gyvenusi šeima, pati atvyko ieškoti papildomo liudytojo. Garbaus amžiaus močiutė lietuvė iš Žagarės apylinkių, sunkiai serganti, iš pradžių atsisakinėjo pasakoti detales.
Ji tvirtino, kad jau mirusiems gelbėtojams visai nesvarbu gauti pasaulio teisuolio vardą, bet Sara buvo atkakli ir pamažu pripratino lietuvę prie minties, kad tokius atsiminimus būtina viešinti. Pasaulio teisuolio vardas yra suteiktas 889 Lietuvos piliečiams.“
