Galvojau, kad slaptosios tarnybos slaptai kovoja su grėsmėmis valstybei. Pasirodo – klydau. Dabar madinga viešai ir iškilmingai skelbti rašinėlius visuomenei ir tas grėsmes „įvardinti“.
Kiekvienoje valstybėje kur spjausi, ten rasi nepatenkintųjų valdžia. Visiškų runkelių, asilų, ar protingų bei talentingų, bet visada jų yra. Ir visada bus. Ir kiekviena priešiška valstybė savo propagandą adresuoja būtent jiems. Ir kam dar ją adresuoti, po galais?
Žinomesnius nepatenkintuosius galiu „įvardinti“ jau dešimtį metų ir be jokių VSD rašinėlių. Tie patys, gana atsibodę, viešai matomi, turi savo stovyklas internete ir lindynes feisbuke. Aršiai nepatenkinti, nusiteikę prieš valdžią, nuolat ją kritikuojantys ir pikti.
Bet ar būti nepatenkintam yra nusikaltimas ir grėsmė? Tai įprasta politiškai aktyvaus žmogaus būsena. Tai idiotai visada viskuo patenkinti.Tik nepatenkinti, kad gyvenimo realybė ne tokia, kaip jiems sapnuojasi ir kad kiti nepatenkinti. Ir savo straipsneliuose vis skaniai juos apspjaudo visų mūsų džiaugsmui.
Taip, ten yra daug neapykantos ne tik valdžiai, bet ir valstybei. Bet dažniausiai todėl, kad valdžia elgiasi taip, tarsi ji ir būtų valstybė. Taip, tai naudinga Kremliui. Bet įsirėžkit sau ant kaktos – tai nėra nusikaltimas. Ir nėra grėsmė. Tai natūralu ir yra kiekvienos normalios valstybės kasdienybė. Tokią tikrovę patys sukūrėme ir jos nusipelnėme. Beje, šito gero iki valiai visose laisvesnėse pasaulio šalyse, kuriomis svajojame tapti.
Nusikaltimas – organizuota antivalstybinė veikla ir nekonstitucinės priemonės politikoje. Buvo tokia veikla? Tai įrodykit ir į Lukiškes. Finansavimas iš užsienio? Nustatykit ir į Lukiškes. Tai yra jūsų darbas, o ne isteriškus rašinėlius apie grėsmes rašinėti.
Nepatenkintųjų armijas gimdo ne Kremliaus propaganda, o mes patys. Mūsų valstybės ydos, valdžios pasipūtimas ir politinė korupcija, beviltiškumas ir perspektyvų stoka, dviguba ir keturguba teisė ir moralė. Valdžios neįgalumas, gobšumas ir abejingumas žmonių nevilčiai.
Grėsmė valstybei ne žmonių nepasitenkinimas, o noras išorinėmis grėsmėmis užmaskuoti savo nesugebėjimą tvarkytis valstybėje. Didžiausia grėsmė valstybės saugumui yra tikrųjų grėsmės priežasčių nematanti (ar apsimetanti, kad nemato) valdžia.
Artėja rinkimų siaubas. Kaip nusiurbti nepatenkintųjų balsus? Senas žaidimėlis kurpiant visokius idiotiškus politinius naujadarus gali nebepraeiti. Reikia nepatenkintuosius atskirti nuo antisistemininkų ir išblaškyti balsus. Ir čia VSD suveikia ne kaip išorinių grėsmių užkardytojas. O kaip artimas imperatoriui baubas propagandinėje kovoje dėl valdžios.
Riktelk gatvės minioje „Gyvenimas gražus!“, „Aš labai myliu Lietuvą!“, „Paaukokime gabalėliui duonos buvusiam Seimo deputatui!“ ar dar ką. Niekas nepastebės. Na, pora priekaištingų žvilgsnių – sudrumstei ramybę.
O dabar garsiai garsiai pagadink orą. Atsisuks daugybė. Susidomėję, veidai linksmi, šypsenos. Susiraukę poniutės irgi atsisuks. Tai – viešieji ryšiai, reklama ir politika. Ir tai veikia be sutrikimų.
Už Lietuvą, vyrai! Viskas, ką sugebame, yra verkti, verkti ir dar kartą verkti. Kada priešai ateis prie sostinės ir išdėstys savo pajėgas, minties galiūnai tuoj pat tai įvardins. Pasakys, kas mąsto neteisingai, ką reikia mylėti ir ko neapkęsti. Ir grėsmės kaip mat pradings.
Su artėjančiais rinkimais, draugai!
