Nepaisant to, visos tituluotos galvos nuo Londono iki Berlyno čia sužinotų, ką kone pusšimtį metų Europa darė blogai ir kaip viską būtų reikėję daryti kitaip. Nuo pačios Europos Sąjungos pamatuose sudėtų vertybių iki dabartinės pabėgėlių krizės ir terorizmo protrūkių.
Tituluotos galvos, žinoma, jas papurtytų ir pabandytų tiems pranašams prikišamai nurodyti, kad tas jų galvas gerokai skauda nuo šių naujienų ir jos nieko daugiau pastaruoju metu ir neveikia, tik bando suvaldyti naujų iššūkių kupiną situaciją.
Tas galvas skausmas plėšia ir dėl to, kad su tokio masto ir pobūdžio dalykais jos anksčiau nesusidūrė.
Ne veltui toji politika ir vadinasi kompromisų amatu (menu vadinti gal ir netiktų – meną norisi įsivaizduoti kaip kažką amžino), todėl tos visuomenės, kurios jį šiaip ne taip įvaldė, pūškuoja pirmyn, braškėdamos per visas siūles, kartais net ištisus metus be vyriausybių, juda daugiausia savo tradicijų, institutų ir pagarbos kitai nuomonei vedamos.
Virtualaus pranašo gyvenime nėra vietos jokiai kitai tradicijai ar institutui, išskyrus tą, kurią jis kur nors išskaitė, įsivaizdavo ar tiesiog susapnavo ant sofos kariaudamas savo tokius pat virtualius karus.
Kiekvienas kitaip sakantis vertas tokio epitetų arsenalo, kad sinonimų žodynas nervingai eina rūkyti į kampą susidūręs su neįveikiama užduotimi.
Dar daugiau – įsismaginęs virtualus pranašas ima ekskomunikuoti kiekvieną kritiką energingiau nei XIII a. antipopiežius, kol patenka į kitą jo iškilaus žodžio reikalaujančią situaciją, kur, o dangau, o neteisybe, vakarykščiai priešai tampa ideologiniais simpatikais, o užvakarykščiai bendražygiai – naujaisiais eretikais.
Virtualiam pranašui nė motais, kad jis byloja iš periferinės varpinės, priešais kurią, tiesą sakant, reikėtų bent kiek apsišluoti prieš aiškinant kitiems higienos normas.
Jam absoliučiai nusispjauti, jog visą pasaulio blogį atrasdamas Briuselyje, duoną užsitepa sanglaudos fondų sviestu.
Lygiai taip pat jo ideologiniam antipodui, tiek pat, tik iš kito galo pasaulio pertvarka užsiėmusiam virtualiam antipranašui, absoliučiai nesvarbu, kad 99 procentams to paties Briuselio biurokratų rūpi ne grandioziniai visuomenės reformos dizainai, o kaip kuklią idėją nugabenti iš punkto A į punktą B.
Galbūt todėl pranašas ir antipranašas taip puikiai sutaria. Žinoma, jie plūstasi paskutiniais žodžiais, vienas kitą skelbia apokalipsės žvėrimis, daug baisesniais už bet kokį išorinį pavojų, tačiau jeigu vienas išnyktų, kitas jau rytoj pajustų žiojinčią skylę savo buityje. Ant ko dabar rėkti, ką viskuo kaltinti, kur lieti visą ugnį su siera?
Žinoma, jeigu jiems prikiši tokį panašumą, jie ims pedantiškai piktintis, ilgai vardydami savo skirtumus. Ideologinius, disertacinius, karjerinius. Kad vienas nori išlaisvinti žmones, o kitas juos pavergti (čia jau priklauso, kurio paklausi pirma).
Ir tokiems labai sunku įžvelgti, kad juos vienija daug daugiau, nei skiria, – visiškas nenoras kalbėtis, kalbantis klausyti, klausantis išgirsti, o išgirdus trumpam stabtelti ir pabandyti savo pažiūras perleisti per oponento argumentus.
Kitas veiksnys, juos darantis virtualiais Siamo dvyniais, – absoliučiai teologinis savo pažiūrų konstravimas. Jei joms netinka faktai, tuo blogiau faktams. Juk visuomet bus galima surasti kitokių, labiau tinkančių. O jeigu nesurasi, maža bėda – faktą galima pritempti, padailinti ar pagaliau tiesiog išlaužti iš piršto.
Ir paskutinis veidrodinis atspindys, kuriame jie mato vienas kitą, – tas dramblio kaulo bokštas, į kurį įsirioglinus labai patogu spjaudyti ant kitų, tačiau kuris tampa savotišku kalėjimu, nes realiame gyvenime esi mažai kam reikalingas, išskyrus tiek pat neturinčią ką veikti ir dinderį mušančią auditoriją.
