Tiesioginiame eteryje dėsčiau amerikiečiams apie mūsų kelią į nepriklausomybę, o pramaišiui ekrane rodžiau į JAV atvežtų nusiaubtų televizijos studijų ir montažinių vaizdus. Studijos svečiai bei į laidą skambinę žiūrovai piktinosi šiuo pogromu.
Besibaigiant laidai paskambino senyva ponia ir paklausė, kodėl Lietuvos valdžia reabilituoja žydšaudžius. Atsakiau, kad tikiu, jog klaidos, kai reabilituojant nepriklausomybės kovų dalyvius buvo reabilituoti ir keli žydšaudžiai, bus ištaisytos. Patikinau, kad nepriklausomoje Lietuvoje jie negaus nei atleidimo, nei pagarbos.
Šiandien, ar einant Vilniuje pro Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką, kur kabo atminimo lenta Jonui Noreikai, atsakingam už Šiaulių žydų izoliavimą ir geto organizavimą, ar apsilankius Ukmergėje, kur stovi paminklas Juozui Krikštaponiui, kaltinamam tiesiogiai dalyvavus žydų žudynėses, nebebūčiau toks įsitikinęs, kad tada buvau teisus.
Tiems, kurie domėjosi Lietuvos žydų išnaikinimu, nesenai išleista Rūtos Vanagaitės knyga tik patvirtino tai, kas jau senai žinoma istorikams ir jų darbų skaitytojams – beveik dviejų šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių žydų žudynės nebuvo tik saujelės nusikaltėlių darbas.
Į tai buvo įsitraukę ne tik egzekucijų dalyviai, bet ir tie, kurie kūrė Holokausto infrastrukūrą bei idėjiškai pateisino Holokaustą. Tai nebuvo jokia dauguma, bet tai nebuvo ir saujelė nusikaltėlių.
Senai istorikų išnagrinėti tiesioginių žudynių organizatorių ir dalyvių motyvai: kerštas, antisemitizmas, noras pralobti, paklusimas okupanto valiai, bandymai nusiplauti kolaboravimo su sovietais dėmę, ir t. t. Bet tai yra individualūs motyvai, na o tie, kurie nėra naivus ar supančioti savo šeimos istorijos paslapčių, suvokia ir platesnį, moralinės atsakomybės kontekstą.
Tiesa yra tai, kad dalis to meto elito atstovų, žurnalistų, diplomatų bei inteligentų vienaip ar kitaip teisino ar net skatino žudikus. Ir nors žudikų ir jų advokatų buvo mažuma, bet jų latentiniai pasekėjai šiandien aktyviai kalba apie kolektyvinę atsakomybę, taip bandydami padalinti tikrųjų Holokausto dalyvių kaltę kuo didesniam žmonių ratui.
Paminklų žudikams statymas yra vienas iš bandymų, apjuodinus kuo daugiau žmonių, sumažinti tikrųjų žudikų ir jų idėjinių rėmėjų bei Holokausto infrastruktūros organizatorių atsakomybę. Jiems iš dalies sekasi, nes sprendimai, susiję su Holokausto vertinimu buvo, o ir tebėra įtakojami žmonių, kurie turi politinį ar asmenį interesą teigti, kad Holokaustas Lietuvoje 1941 metais buvo tik saujelės nacių vadovaujamų žydšaudžių darbas.
Dėl istorinės tiesos bei moralinės ar metafizinės (ne teisinės) atsakomybės galima ginčytis daug ir ilgai, ypač kai trūksta faktų ir tenka remtis memuarais bei asmeninėmis interpretacijomis, bet absurdo, kad yra statomi paminklai Holokausto vykdytojams, neturime leisti.
Paminklai tiems, kurie tiesiogiai dalyvavo beveik 200 tūkst. Lietuvos piliečių sunaikinime, nėra nuomonės laisvės išraiška. Tai yra pasityčiojimas tiek iš tarptautinių, tiek ir iš Lietuvos teisės aktų, draudžiančių diskriminaciją ir neapykantos kurstymą prieš asmenį ar asmenų grupę dėl jų rasės, etninės kilmės, religijos ar tautybės.
Per dvidešimt penkerius metus matėme ne vieną pavyzdį, kaip net ir neturėdami visų faktų bei natūraliai nepasitikėdami sovietinio laikotarpio teisėsaugos archyvais, šalies prezidentai sėkmingai vadovavo procesui, kai buvo ir atsiprašyta aukų, ir pagerbti laisvės kovotojai, ir neįsileisti į šios kovos panteoną nusikaltėliai, kad ir kokių kitų nuopelnų jie beturėtų.
Tiesa, pastaroji veikla nebuvo be klaidų, bet laisvi žmonės klaidas tam ir daro, kad jas aptikę ir supratę, imtų ir ištaisytų. Deja po to kai atminties institucijos pasisakė apie Noreikos ir Krikštaponio veiklą karo metu, apie tai, kad esame pasiruošę ištaisyti klaidas, kalbėti vis sunkiau ir sunkiau.
Galime dabar be galo ginčytis, kas gi atsitiko, kad šiandien trūksta valios tas klaidas taisyti, kad einant Neries krantine norisi susigūžti. Dauguma mūsų supranta, kad yra šventvagiška teisinti paminklą žydšaudžių bataliono kuopos vadui tuo, kad jis šalia to, kad žudė žydus dar ir kovojo prieš bolševikus, kovojo už (net neapsiverčia liežuvis taip sakyti) Lietuvos laisvę.
Keista kai viešuose forumuose svarbiausiu klausimu tampa kokio eilėmis ar apsakymais su sovietais bendradarbiavusio rašytojo paminklas, bet nepasakoma nei žodžio apie tai, kad visų pirmiausia reikėtų pašalinti paminklus žmonėms, organizavusiems arba dalyvavusiems nekaltų žmonių porgomuose ir žudynėse.
Vilniuje šią vasarą naujasis miesto meras parodė politinį ryžtą, nukeldamas Žaliojo tilto skulptūras. Bet atminimo lentą, kabančią priešais kitą Neries tiltą – Karaliaus Mindaugo – liko kaboti.
Tebestovi ir paminklas Ukmergėje. Šiuolaikinės Lietuvos piliečiai bei jų rinkti politikai nėra atsakingi už Holokaustą, bet jie yra atsakingi už tai, kad jo dalyviai nebūtų gerbiami mūsų šalyje.
