„Žmogus turi būti skatinamas veikti“, – taip net apie beviltiškus ligonis kalba Panaros vienuolijos ir Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas kunigas Valerijus Rudzinskas. Pirmąją interviu su juo dalį skaitykite čia.
– Padedate narkomanams, alkoholikams, taip pat kenčiantiems nuo vaistų, azartinių lošimų priklausomybės. Ar įmanoma visiškai jos atsikratyti?
– Nutinka stebuklų, kai žmogus pasijunta išlaisvintas. Bet tai yra išimtys.
Šis virusas apmalšinamas, bet iš organizmo neišnyksta.
Net ir po dešimt metų gali pasireikšti abstinencijos sindromas.
Vienas buvęs narkomanas tapo mokslininku. Viešėdamas Amsterdame vyras ėjo pro kavinę, kurioje parduodami narkotikai.
Jis netgi nesuvokė, kaip užėjo ir pavartojo.
– Ką pasakoja narkomanai – kodėl jie pradėjo vartoti?
– Ne iš sunkumo. Iš smalsumo, dykumo. Draugai diskotekoje pasiūlė, dabar retai šokiai vyksta be amfetamino.
Po to nebegali sustoti. Nutrūksta socialiniai ryšiai, griūva šeimos, nusisuka draugai.
Įkainių už mišias nėra
– Kaune kunigas patarė parapijiečiams nevykti į Panarą, nes ten suvažiuoja daug žmonių, prislėgtų bėdų. Kiti dvasininkai jums pavydi, skundžia vyskupui?
– Ne tik Kaune taip kalbama, ir kitur. Visus, kurie čia atvyksta, raginu lankyti ir savo parapijos bažnyčią.
Aš darau tai, kas man atrodo miela ir reikalinga. Pagaliau reikia ir šitą bendruomenę išlaikyti – juk nemokamai teikiame reabilitaciją, vyksta statybos.
Kai visa tai darai, ką nors kuri, kitiems gal ir sukirba pavydas. Tačiau tai – jų bėdos.
Tie kunigai galbūt labiau tvarkosi asmeninį gyvenimą, įsigyja asmeninio turto.
– Mažų parapijų kunigai skundžiasi, kad jiems sunku gyventi, nes žmonės mažai aukoja.
– Niekada neturėjau didelių parapijų. Kunigystės pradžioje dirbau vienoje mažiausių vyskupijos parapijų.
Tačiau nepatyriau vargo, skurdo. Kai dirbi gerai, žmonės noriai aukoja.
– Kodėl pas jus nėra nustatytų įkainių, pavyzdžiui, už mišias? Juk kiti kunigai net piršto nepajudina, jeigu jiems nesumokama.
– To neturėtų būti. Žmonės, kurie čia užsako mišias, gali nieko neaukoti. Kartais sekmadienį atvažiuoja piligrimų, surašo prašymus. Tikybos mokytojai man pateikia sąsiuvinius, pilnus mokinių norų.
Džiaugiuosi, kad žmogus apskritai kreipėsi ir jam palengvėjo.
Manau, kad nei savo, nei kito laimės už pinigus nesusikursi.
Vienas šviesaus atminimo dvasininkas patarė: „Niekada iš nieko nesiskolink.
Jeigu norėsi ką nors įsigyti, pirmiausia užsidirbk.“
Šio principo laikausi – ką užsidirbu ir galiu sau leisti, tai ir leidžiu, bet nieko daugiau.
Skolų turintis žmogus pinigų nepritrauks. O jeigu skolų nestatysi ant savo asmeninio gyvenimo altoriaus, pinigai patys ateis.
– Pinigai pritraukia pinigus, o skolos – dar didesnes skolas?
– Esu ne kartą pastebėjęs: jeigu žmogus nesitvarko skolų, nesistengia jų grąžinti, su tokiu geriau nepradėti verslo – bankrutuosi.
Jeigu nori, kad sektųsi, gali pasirinkti žmogų, kuris turi finansinių problemų, bet stengiasi jas spręsti. Jis dar gali būti lydimas sėkmės.
Turi parfumerininko talentą
– Daug bėdų išklausote, ar pavargstate? Iš kur semiatės stiprybės?
– Pavargstu, jau nebe jaunystė. Kiek galėjau prieš dešimt metų padaryti, dabar tiek nepajėgiu. Kartais viską metu ir kelioms valandoms nuvažiuoju į Druskininkus. Ten daug erdvių pasivaikščioti. Mano širdis atsigauna.
Bent trumpam stengiuosi nukreipti dėmesį nuo priklausomų žmonių, su kuriais dirbu.
Mano naujas pomėgis – aromaterapija. Kurdamas kvepalus randu sielai atgaivą.
– Kunigas su parfumerininko talentu!
– Nežinau, kiek to talento, bet bandau. Kuriu kvepalus savo namuose, maišau eterinius aliejus kaip laboratorijoje. Ir pats jais pasikvepinu.
Tai man – didelis atradimas. Kuriant kvepalus nėra jokių ribų, gali daryti ką tik nori. Tai nuima visą krūvį, kurį kas nors uždeda.
Esu sukūręs ir moteriškus kvepalus, džiazo muzikos aromatą, taip pat retą aromatą iš uogų ir vaisių ekstraktų.
Šie metai, ačiū Dievui, pirmi mano gyvenime, kai nesirgau jokiomis peršalimo ligomis. O sergančiųjų čia daug atvažiuoja, bet atsilaikiau.
Pajutęs, kad kimba virusas, išsitepu krūtinę, kaklą aliejų mišiniu. Jį gaminu į bazinį aliejų įlašinęs po du lašus arbatmedžių, levandų, eukaliptų ir citrinų eterinių aliejų.
Visada prie lovos ant spintelės turiu aliejaus nuo slogos, geram miegui, įtampai sumažinti, atsipalaiduoti.
– Kaip suvaldote stresą?
– Neturiu daug laiko medituoti ir melstis. Ypač pastarieji dveji metai aktyvūs – kartais per dieną spėju tik sykį pavalgyti.
Lankytojai plūsta, telefonas nuolat skamba, o dar turiu tiesioginį darbą atlikti.
Vakaro sulaukęs kojas ištiesiu ir patiriu didelį džiaugsmą.
Kiekvienam žmogui svarbu turėti žmonių, kuriems gali išsikalbėti. Iš aš turiu tokių – bendraudamas galiu užsikelti ant stalo kojas, išgerti likerio ir nepapiktinu.
O stresą patyrusiam žmogui patariu rankas pakišti po drungnu tekančiu vandeniu.
Atsiriboja nuo griovėjų
– Ar esate sulaukęs meilės laiškų iš moterų?
– Be abejo, per visą gyvenimą – nemažai. Tik laiškai šiais laikais ne tokie populiarūs, daugiau rašoma telefono žinučių.
Ir tiek daug kaip anksčiau nebėra. Jau ir mano prekinė išvaizda nebe tokia kaip jaunystėje, kad žiūrėtų kaip katės į lašinius, – juokėsi V.Rudzinskas.
– Vis dėlto viena jūsų gerbėja net erotinį dienoraštį apie meilę vonioje rašė. Kai jos vyras tai perskaitė, kliuvo jums.
– Buvo taip. Vyras man paskambinęs klausė, kaip taip gali būti. Pakviečiau jį atvykti ir pačiam pamatyti, kur priimu žmones. Jokios vonios čia nėra! Keistai baigėsi ta istorija – vyras pasimirė.
Visaip būna su moterimis. Atrodo, su visomis vienodai šiltai bendrauji, o kai kurios savaip išvarto, – atsiduso V.Rudzinskas.
– Ką jūs patariate ant skyrybų slenksčio atsidūrusioms poroms?
– Pirmiausia – bandyti susitarti ir gyventi. Būna, kad abi pusės to tikrai nenori ir matyti, kad gyvenimo nebus, tada geriau atskirai būti laimingiems.
Nekeikite vieni kitų, neėskite, nes gyvenimas per trumpas.
– Nemažai porų pykstasi dėl smulkmenų!
– Galbūt per mažai vargo patyrė? Kai vargas suspaudžia, tada nėra laiko blusinėtis.
Branginkite tai, ką turite, nes nė vienas nežinome, kas bus po dešimties minučių. Neverta savo trumpo gyvenimo išmesti į šiukšliadėžę, kovokite už jį.
– Jūs už jį kovojate?
– Žinau, kad jau nebegyvensiu tiek, kiek nugyvenau. O iš to, kas man liko, noriu susikurti gyvenimo šventę.
Nieko nelaikau savo priešais, nieko nesmerkiu ir neteisiu net širdyje, bet stengiuosi atsiriboti nuo tų, kurie bando vienaip ar kitaip griauti mano džiaugsmą.
