Nuo 2013 metų, pasikeitus Vyriausybei ir į valdžią atėjus kairiesiems, studentų priėmimas buvo vykdomas pagal daug daugiau krypčių grupių nei buvo iki tol. Dar smulkiau reguliuoti priėmimo skaičius trukdė Mokslo ir studijų įstatymas.
Jo nauja redakcija šiuo metu svarstoma Seime. Jei opozicija nebūtų kaišiojus pagalių į ratus dar projekto svarstymo Švietimo, kultūros ir mokslo komitete metu, šis įstatymas jau būtų priimtas. Tai leistų studentus šiemet priimti pagal atskiras kryptis ir tiksliau formuoti valstybės užsakymą, sudaryti sutartis su aukštosiomis mokyklomis.
Tie, kurie meldžiasi laisvosios rinkos dievams, turi suprasti, kad valstybė negali nusišalinti nuo tokios svarbios srities, kaip studentų skaičiaus planavimas. Apie tai, kaip aukštosios mokyklos greitai prisitaikė prie naujos finansavimo schemos ir išmoko šokti studentų viliotinius, rašyta ne kartą. Šįkart pakalbėkime, kodėl staiga išaugo informacinių technologijų specialistų poreikis, kuris daug didesnis negu parengiama absolventų.
Apie tai, kad kils tokių absolventų poreikio bumas, buvo prognozuojama dar 2000 metais. Jau tada smarkiai buvo didinamas priėmimas į studijų programas, pagal kurias buvo rengiami informacinių technologijų specialistai. Tam, žinoma, priešinosi kai kurios aukštosios mokyklos, kurios turėjo savų tikslų – įdarbinti savo profesūrą, kuri, kaip žinoma, yra iš įvairių mokslo sričių.
Valstybė suprato, kad tam, pirmiausia, būtinos investicijos. Pavyzdžiui, Vilniaus universitetas išplėtė savo mokymo bazę, įsigijo daugiau įrangos. Lėšas tam skyrė valstybė – buvo suremontuotas naujas pastatas, atnaujinta įranga.
Kai dešiniųjų Vyriausybė 2009-2010 metais kvietė informacinių technologijų kompanijoms kurtis Vilniuje, jau tada reikėjo iškart pakeisti specialistų priėmimo schemą – panaikinti „krepšelių“ nešiojimo pagal studentų pomėgius modelį ir nukreipti priėmimą pagal valstybės užsakymą, o aukštosioms mokykloms paruošti programas, parinkti dėstytojus, parengti reikalingą mokymo bazę. Tą iš dalies, kiek leido įstatymas, ėmėmės taisyti dar 2013 metais.
Didelė žala buvo padaryta bendrojo ugdymo mokykloms atsisakius matematikos, kaip privalomojo baigiamojo egzamino. Nemaža dalis abiturientų matematikai ėmė skirti žymiai mažiau dėmesio, orientuotis į socialinius mokslus.
Meškos paslaugą padarė ir liberalų sukurta „išmanioji“ aukštųjų mokyklų finansavimo schema – gali priimti bet kokį studentą, nes tai – garantuotas pajamų šaltinis aukštajai mokyklai. Keista, kad šešėlinis liberalų ministras G.Steponavičius iki šiol neprisipažįsta suklydęs ir toliau propaguoja Laisvosios rinkos instituto įpirštą modelį.
Štai ir atsidūrė fiziniai mokslai, matematika, informatika podukros vietoje, o mūsų IT kompanijos – prie suskilusios geldos. Užtat turime milžinišką vadybininkų, teisininkų, psichologų, ikimokyklinio ugdymo specialistų perteklių. Todėl reikia tik sveikinti Švietimo ir mokslo ministerijos šiemetinį siekį sparčiai auginti priimamų informatikų skaičių. Tik gaila, kad šio priėmimo vaisius matysime tik po ketverių metų. O ir ar aukštosios mokyklos jau pasiruošusios kokybiškom šios specialybės studijom?
Valstybė – ne vieta tokio pobūdžio „socialiniams eksperimentams“. Specialistų priėmimas į aukštąsias mokyklas negali būti traktuojamas taip, kaip prekių pardavimas prekybos centruose ar paslaugų teikimas, kas dar blogiau – diplomų pirkimui. Tai kur kas sudėtingesnė sistema, inertiška ir brangi, todėl valstybinis reguliavimas yra būtinas.
Rimantas Vaitkus yra Vyriausybės vicekancleris, socialdemokratas
