Prašyti aukų Lietuvoje darosi vis populiariau. Ar tai reiškia, kad lietuviai darosi dosnesni? Kažin. Tiesiog daugybė jogos mokytojų, astrologų, masažistų, paskaitų apie santykius kūrėjų nebenori galvoti, kad jie vengia mokėti mokesčius. Anksčiau jie tiesiog pasakydavo kainą už savo paslaugą. Klientai žinodavo, kad didžiosios dalies pajamų nepamato mokesčių inspekcija.Tačiau suprasdavo, kad visiems gyvent Lietuvoj reikia. Reikia sumokėt už patalpų nuomą, išlaikyt šeimą, nuvažiuot į Indiją.
Tačiau dabar slėpti mokesčius darosi nebemadinga. Bent jau tarp dvasingumo ieškotojų. Juk jei esi dvasingas, o slepi mokesčius, tai kažkaip nesiderina. Kiek galima sau ir kitiems pasakot, kad mokesčiai – tai prievarta? Gali pafilosofuot, kad išvis pinigų turėtų nebūti, nes Motina Gamta mums viską suteikia, neprašydama jokių monetų, banknotų ar pervedimų internetu. Gali paburnot: „Valdžia viską ištaškys velniop, geriau aš tuos pinigus turėsiu ir gerus darbus darysiu“. Tačiau vis tiek nemalonu, kad gali bet kada tave kaip vagį pagaut. Ir šiaip daug maloniau, kai prašai žmonių ne mokėt, o aukot.
Viskas labai gražu. Mano įsitikinimu, darbą už aukas turėtų kuo labiau skatinti. Aukodami pinigus žmonės darosi sąmoningesni. Jei paslauga buvo neverta sugaišto laiko, niekas neprivers už ją duoti pinigų. O jei patiko, tada mokosi įvertinti gautą naudą pinigais ar bent jau nuoširdžiai padėkoti.
Tačiau kaip nutinka, jog atsiranda tie keisti užrašai: „Auka – trisdešimt eurų“? „Jeigu jūsų gyvenimo situacija neleidžia, mokėkite mažiau. Tačiau Dievas myli dosniuosius“, – taip jums bus atsakyta, jei pasiteirausite, ar galima mokėti mažiau. Tačiau net karmos dėsniais tikintys lietuviai mėgsta ką nors gauti visai ar bent pusiau nemokamai. Štai todėl jogai dūsaudami ir prirašo, kokio dydžio turi būti auka. Liūdna dėl nesusipratėlių, bet ką padarysi.
Ekonomistė Rita Remeikienė įvardija tiesiai šviesiai – jei nurodomas konkretus aukos dydis, tai nėra jokia auka. Tai – paprasčiausias vengimas mokėti mokesčius. Auka – tai laisvu noru duodama pinigų suma. Be to, aukas galima rinkti už kartais vykstančius užsiėmimus, bet ne už nuolat vykdomą veiklą.
Visiems aukų rinkėjams pavyzdį rodo bažnyčia. Nors kainos ten nesurašytos, visi „neoficialiai“ žino, kiek mokėti už krikštą, vestuves ar laidotuves. O nenorintiems to žinoti kas nors mandagiai pasako.
Viena krikšto mamytė smagiai pasakojo, kaip sutriko, nežinodama, kiek pinigų aukoti. Ji paklausė lyg ir kvailo klausimo: „Kiek kainuoja auka už krikštą?“ Tačiau kunigas nėmaž nesutriko – tiesiai šviesiai pasakė konkrečią sumą. Išsitraukė tada krikšto tėveliai piniginę, dūsaudami sukrapštė grynuosius – suma buvo didoka, bet negi su dvasiškuoju tėveliu ginčysies?
Interneto mamyčių forumuose – daugybė pokalbių apie tai, kokią auką reikia mokėt už krikštynas, vestuves ar laidotuves. Mažiausia įmanoma auka anksčiau buvo šimtas litų, o dabar – penkiasdešimt eurų. „Po euro įvedimo pabrango ir bažnyčios paslaugos“, – juokauja moterys. „Supermama.lt“ galima netgi rasti „juodųjų“ ir „baltųjų“ bažnyčių sąrašus Kaune – esą, vienose bažnyčiose kunigai leidžia mokėt, kiek išgali, o kitose – reikalauja įžūliai. Kartais tiesiai šviesiai sako, kad reikia paaukot dar šimtą eurų.
Bažnyčios tarnai jaučiasi užtikrintai, nes pas juos neįpuls tikrintojai iš mokesčių inspekcijos. O štai smulkieji verslininkai nuolat dreba. Lažinuosi, jog dabar kas nors jau pyksta, skaitydamas šį tekstą: „Ot, kvaila mergiotė, susigadins sau karmą tokiomis rašliavomis. Dabar juk visus užgrius mokesčių inspekcija“.
Lietuvoje dažnai būna, kad žiniasklaidai prakalbus apie smulkiojo verslo bėdas, atmerkia akį mokesčių inspekcija. Ir tikrina, tikrina, tikrina. Lyg visa bėda būtų ta, kad pareigūnai prieš tai miegojo ir „vagių nesugaudė“.
Tačiau smulkių žuvelių gaudymas dar nė vienoje šalyje ekonomikos nepagerino. Šnekėtis čia reikėtų apie tai, kaip sukurti sistemą, kurioje visiems būtų gerai.Ypač svarbu būtų padėti pradedantiesiems, kurie dar nežino, ar jų veikla taps rimtu pragyvenimo šaltiniu. Kai „veteranai“ nesiteikia mokėti mokesčių, naujokams įsitvirtinti rinkoje dar sunkiau.
Jie dažnai priversti dirbti nemokamai ir kalbėti apie tai, kad dega nenumaldomu noru savanoriauti ir pasitarnauti žmonėms. Kartais žmonės (ypač vyresnės moterys) studentų pagaili ir sumeta jiems keliasdešimt eurų. Ir dar pataria: „Jūs pasistatykit aukų dėžutę. Negalima žmonėms energijos dalint nemokamai, nes jie nevertins. Turi vykti energetiniai mainai“.
Taip aukų mada plinta. Gal tai ir gerai. Tik truputį gaila medikų, kuriems duodamos aukos vadinamos kyšiais.
