Apie tai, kodėl neišsiblaivančios motinos vis sulaukia valstybės užtarimo „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte kalbėjosi psichologė Dovilė Šakalienė, Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Algirdas Šešelgis bei Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
– Pone Šešelgi, paaiškėjo, kad gyvi likę vaikai iš motinos neatimami, o laikinoji globa paskirta tetai, leidžiant motinai pasitaisyti. Be to, L. Cvilikaitės mama pranešė, kad moteris neva užsikodavo. Ar to pakanka? Problema išspręsta?
– (A. Šešelgis) Po tokios tragedijos reikia laiko, o jo prabėgo ne tiek daug. Mes labai norėtume, kad vaikai gyventų savo biologinėje šeimoje kartu su mama, nes tai visada pasiteisina ir būna geriausia vaikams. Be abejonės, ir iš jos pusės reikia valios ir pastangų. Kol kas tos aplinkybės, kurios yra žinomos, neleidžia sakyti, kad viskas yra tvarkoje ir mama gali gyventi su vaikais.
– Mamai reikėjo padėti po tragedijos. Kas jai padėjo?
– (A. Šešelgis) Jai visa įmanoma pagalba buvo teikiama iš karto – būstas, skiriama piniginė parama, vaiko pinigai, ją lanko specialistai. Visa įmanoma pagalba, kuri yra būtina, tam, kad mama galėtų kuo greičiau sugrįžti į normalų gyvenimą.
– Ponia Žiobiene, po to, kai įvyko tragedija, buvo nuomonė, kad problema šioje šeimoje buvo ne tik tėvas, bet ir motina. Ar reiktų sakyti, kad ta nuostata pasitvirtino?
– (E. Žiobienė) Tiek Kėdainių rajono socialiniai darbuotojai, tiek seniūnas teigė, kad problema yra ne tik tėčio, bet ir mamos elgesys. Jonavos savivaldybė priėmė sprendimą teikti pagalbą, bet net ir tie specialistai negyvena tų žmonių gyvenimo. Jie gali padėti, motyvuoti, bet ar tai suveiks, atgrasys nuo alkoholio? Jeigu paliko vaikus kaimynams, jie iš karto galėjo informuoti tarnybas.
– Kaip socialiniai darbuotojai galėjo nežinoti, kad tie vaikai yra pas kaimynus?
– (E. Žiobienė) Klausimas, kiek jie žinojo.
– (A. Šešelgis) Motina ne visą laiką buvo namuose, jai buvo teikiama ir stacionari pagalba. Jeigu kaimynai geranoriškai tuo momentu, kai mama buvo išvykusi, suteikė pagalbą, tai sveikintina. Mano žiniomis, socialiniai darbuotojai lankėsi kiekvieną dieną.
– Ponia Šakaliene, jeigu darytume prielaidą, kad, liaudiškai tariant, mamai nuvažiavo stogas, o tas girtavimas yra tos tragedijos ir netekties pasekmės, ar pakankamai užtikrinamos vaikų teisės?
– (D. Šakalienė) Visiškai akivaizdu, kad ne. Jau po tragedijos buvo akivaizdu, kad problema yra labai gili. Kokiu teisiniu pagrindu galima vaikus palikti pas kaimynus, kurie nėra giminaičiai? Vaikai neprižiūrėti, šešerių metų karščiuojantį berniuką kaimynė pasiima pas save, o jaunesnis vaikas lieka su neblaivia motina.
Tai rodo, kad geros valios mums neužtenka, o tarnybų tarpusavio bendradarbiavimas ir veiksmų koordinavimas yra apgailėtinas. Penkis kartus buvo iškviesta policija mamai su vaikais, kuri buvo vaikų nužudymo situacijos dalyvė. Juk tą mamą prižiūrėti reiktų nuolat, teikti jai psichoterapiją, gydymą nuo priklausomybės nuo alkoholio, nes čia neužteka psichologo konsultacijų.
- Atvažiavę medikai randa karščiuojantį vaiką pas kaimynę, suteikia jam pagalbą ir palieka pas kaimynę. Ar jie nežino, kad reiktų pranešti policijos pareigūnams ir vaiko teisių apsaugos skyriui? O gal iškvietė, bet čia grandys nesuveikė?
– (E. Žiobienė) Ne kartą kreipėmės į medikus ir sveikatos ministrą su prašymu dar kartą kreiptis į medikus. Buvo naujas įsakymas, kada ir kaip turi reaguoti, kada pranešti vaiko teisių skyriui. Policija puikiai žino, kad reikia informuoti nedelsiant.
– (D. Šakalienė) Ta pati Sveikatos apsaugos ministerija transliuoja žinią, kad medikams įspėjimas yra pateiktas labai atsargiai, nes labai svarbu neperžengti ribos ir neįsikišti į šeimą, nes tai gali šeimą sutraumuoti. O palikti vaiką jo gyvybei pavojingoje situacijoje, tai čia ne trauma? Tų kompetencijų trūksta medikams, policijos pareigūnams ir ypatingai vaiko teisių apsaugos skyriams. Tereikia pasiskaityti Valstybės kontrolės atliktą sisteminio audito išvadą, kur parašyta, kad labai prastai teikiamos paslaugos, nėra nei kompetencijos, nei motyvacijos, nei tarpinstitucinio bendradarbiavimo.
– (A. Šešelgis) Jau parengtas bendro darbo su rizikos šeimomis tvarkos aprašas, kur šie klausimai yra reglamentuoti. Privaloma tvarka visos tarnybos turės turėti tarpžinybinius pasitarimus, priklausomai nuo šeimos rizikos lygio nustatyti lankymai ir kas tą turi daryti. Iš karto bus dalinamasi informacija ir bus atkreiptas dėmesys į pačius tėvus.
– Viceministre, L. Civilkaitei duoti metai pasitaisyti. O kas tada?
– (A. Šešelgis) Kiek žinau, laikina globa suteikta jos buvusio sugyventinio brolio šeimai, kuri yra dirbanti, pilnai išlaiko savo vaikus. Yra krikšto tėvai, kurie rimtai svarsto ir pradės procedūras, kad jiems būtų nustatyta nuolatinė globa.
– Ponia Šakaliene, kodėl pas mus vis dar teikiama parama tos motinoms, kurios geria ir visiškai nesirūpina savo vaikais, o valstybė iš paskutiniųjų stengiasi sulipdyti šeimą ir išlaikyti vaikų ryšį su motina? Ar čia teisingas žingsnis?
– (D. Šakalienė) Jeigu stengtųsi, galų gale sulipdytų. Man žinomi nevyriausybinių organizacijų pilotiniai projektai, kur, jei buvo daroma kompetetingai, sėkmės rodiklis yra didžiulis. Sistema yra, bet ji neveikia, nes kokybė yra labai prasta. Be to, resursai yra tragiški. Ne tik, kad santykiai nesulipdomi, bet ir trukdoma tiems vaikams gyventi kitoje šeimoje.
– Ponia Žiobiene, ką turėtų žinoti kaimynai ar vaikai, augantys girtaujančiose šeimose? Kur jiems kreiptis?
– (E. Žiobienė) Svarbiausias dalykas yra pastebėti apleistą vaiką. Matant, kad kažkas vyksta, reikia informuoti vaiko teisių skyrių. Jeigu tai yra po darbo valandų, tam yra policija, kuri išsiaiškins. Be to, yra medikai, pedagogai ar bet koks žmogus.
