„Šiandien yra džiaugsmo sekmadienis, nebūkite rimti. Net kunigas, kuris yra vyras, rožiniais drabužiais apsirengęs, – iš viso turi būti daug džiaugsmo“, – taip kovo 5 dieną gavėnios sekmadienio pamokslą pradėjo Kauno Šv.Antano Paduviečio bažnyčios klebonas 33 metų T.Trečiokas, pakvietęs atrasti naujų Dievo spalvų.
Gera pradžia tikrai yra pusė darbo. Bažnyčioje bruzdesys nutilo, tik vienur kitur dar spygtelėjo koks nors nenuorama vaikas. Parapijiečių galvose įkyriai ėmė suktis bažnyčioje visai netinkantis vaizdinys – rožiniu pūstu sijonu (o gal triko?) aprengtas vyras, dėl kurio visiems kažkodėl turėtų būti daug džiaugsmo.
Kas jis ir kokius džiaugsmus žada? Lakiausią vaizduotę turintys parapijiečiai tuoj išsitraukė mobiliuosius telefonus, įsijungė fotoaparatus ir filmavimo kameras.
„Prašau nefilmuoti, nefotografuoti, nes aš turiu labai aštrias akis, gerą klausą ir labai silpnus nervus, todėl tas derinys nėra labai geras“, – nuskambėjo perspėjimas po bažnyčios skliautais. Sugėdinti ar išgąsdinti parapijiečiai slepia pamokslo įamžinimo aparatus.
Ir apsirinka. Negaišdamas laiko jaunasis klebonas pereina prie tėvų ir vaikų santykių temos, emocingai nurodydamas būdus, kaip išspręsti alkoholikų ir palaidūnų problemą.
Blogus vaikus – į gatvę!
„Kada žmogui pradeda dygti protiniai dantys, jis ima bręsti. Ir alkoholikų, ir narkomanų bėda yra jų tėvai, sakantys: „Tu daryk taip, anaip!“.
Nieko panašaus! Tu daryk taip, kaip pats nori, ir kęsk pasekmes savo gyvenime.
Tėvas nebėgiojo po Izraelį ir neieškojo, kur sūnus geria ir su kokia kekše miega. Tėvas liko namuose ir nuo įtampos ėjo iš proto.
Panašiai kaip jūs dėl vaikų, bet toks jūsų pašaukimas – likti namie ir eiti iš proto, bet nedaryti įtakos vaikams, duoti jiems laisvę“, – aiškino kunigas.
Taip subarti savo vaikais besirūpinantys parapijiečiai, kurių dauguma – Žaliakalnio šviesuomenė, susigėdę nuleidžia galvas – taip, jų kaltė, jų didžiausia kaltė.
Kaltė turėtų kristi ir ant pedagogų, įvairių vaikų krizių centrų ir pagalbos tarnybų darbuotojų pečių.
Ar jie kunigo Tomo pamokslų negirdėję, ar Evangelijos tiesų nežino, kad neleidžia jaunuoliams laisvai grimzti į alkoholio, narkotikų liūną?
Jaunas, savo vaikų, tikėtina, neturintis ir celibato sukaustytas klebonas neleidžia parapijiečiams atsipūsti ir pažeria dar griežtesnių auklėjimo pamokų, dėstydamas, jog „per klaidas ateis supratimas ir nuolankumas, jog aš esu molis“.
Nes Evangelija toje vietoje taip sakanti apie sūnų: „Aš esu molis, gyvenau pas tėvą ir jo tarnai man patarnaudavo“.
„Nereikia moliui bijoti parodyti, kad jis yra molis. Sūnus grįžta, tėvas bėga pasitikti.
Žydų kultūroje toks tėvas būtų kvailys, nes joks tėvas nebėgs prie tokio molio – piemens, kuris prisidirbęs“, – taip parapijiečius mokė dvasininkas.
Matau, kaip iš paskutiniųjų eilių pro duris sprunka kelios šeimos, paskui save tempdamos potencialius 17-mečius „molius“, kuriuos į bažnyčią gal atsitempė, kad kunigas proto įkrėstų.
Pačiu laiku sprunka. Nes klebonas Tomas iš peties trenkia naujų auklėjimo perlų.
„Kai susitinki 15-metį ar 16-metį, jis jau turi mobilųjį, kompiuterį ir įsivaizduoja esąs kažkas. Atimk tai iš jo ir jis neturės to pasipūtimo. Vienas paauglys man sakė: nekenčiu tėvų! Paklausiau jo: „Nori būti vyras? Nusirenk nuogas ir eik į gatvę! Nes visi drabužiai, daiktai yra tavo tėvų.“ Ir tada žmogus atsiprašys savo tėvų“, – klebonas nurodo išeitį, kaip vienu mostu išspręsti sunkių paauglių problemas.
Jis griežtai įspėja tėvus nedaryti klaidų: „Tėvas, motina sakys – gerbk mane, nes aš tave myliu.“ To nereikia. Šventajame Rašte parašyta – tegul eina ir užsidirba duoną. Eik, švaistyk savo sveikatą, savo gabumus, pinigus. Ir tėvas sūnaus negelbėjo iš to dugno. Tada ateis nuolankumas, per klaidas“, – griaudėjo rūstūs klebono žodžiai.
Jis per pamokslą prisipažino, kad tokius auklėjimo būdus pats taiko, kai būna kviečiamas į namus pasikalbėti su neklusniais paaugliais. Jis tvirtina atidarąs lauko duris ir liepiąs paaugliui: „Eik!“.
Išvytas paauglys esą greitai pamatys, kad jis yra niekas.
Vėliau pakalbinti Žaliakalnio parapijiečiai tik gūžčiojo pečiais, svarstydami klebono T.Trečioko pamokslų teiginius.
Bet kunigo pamokslas, matau, kai kam patinka – o varge, pasirodo, tiems patiems paaugliams, kurie kumščiuodamiesi ir šnibždėdamiesi klausosi jaunojo ganytojo pamokymų.
Galima išmokti ir keiksmų
„Kekšė, kekšytė, sugulovės, viešnamiai, chebra, chebrantai, dzin, durneliai“, – tokie pamokslą pagražinantys žodeliai priverčia tėvus raudonuoti, pagyvenusias moterėles slapta žegnotis, mokslininkus iš šalia esančio universiteto gūžčioti pečiais, o paauglius – krizenti.
Saldu, matau, ne tik jiems, šypsosi ir keli kepures rankose gniaužantys vyrukai – pagaliau bažnyčioje skamba tikro vyro žodis!
Paaugliams, matau, labai prie širdies ir dvasininko žodžiai, kad nuo klaidų ir blaškymosi vaikus saugantys tėvai vadinami kvailiais, kai liepiama vaikų neatkalbinėti ir leisti pulti į visas moralines duobes.
Veju visokias eretiškas mintis ir iš visų jėgų stengiuosi suvokti, ką reiškia toliau klebono dėstoma mintis: „Begalinis Dievo meilės įrodymas – kai tu žiūri į tą kvailą motiną, kurią mušė, iš kurios vogė, ir vis tiek ji duoda, myli, parodo, kad Dievas irgi yra kvailas parodydamas, kad myli žmogų. Tai reiškia, kad jis nemato argumentų, kodėl jis galėtų žmogaus nemylėti.“
Ką nors supratote? Aš supratau tik viena ir, lažinuosi, tą patį, ką ir šalia manęs krizenantys du mano draugės sūnūs, – „Dievas yra kvailys“. Ir tas užrašas rytoj gali puikuotis ant kurio nors Žaliakalnio namo sienos.
Parapijiečiai trukdo dirbti?
Kai tylėdami parapijiečiai virto pro Šv.Antano Paduviečio bažnyčios duris, ne vienas, manau, po tokio vaizdingo pamokslo buvo atradęs Dievą iš naujo – nupieštą dar neregėtomis spalvomis.
O tie, kurie neatrado, išsinešė klebono lyg ir juokais per pamokslą pasakytus žodžius: „Žmonės man patarinėja, ką daryti, kad daugiau ateitų į bažnyčią.
O aš tyčia nieko nedarau, bet vis tiek ateina, ir daug ateina! Man geriau būtų, kad mažiau žmonių eitų į bažnyčią, nes būtų lengviau dirbti.“
Ir dvasininkas gali suklysti
– Jei yra klaidų, nepulsiu jų gintis. Neturiu didelės klebonavimo ir kalbėjimo patirties, – iškart prisipažino klebonas T.Trečiokas, vos išgirdęs, apie ką noriu su juo kalbėtis.
– Kaip toks jaunas iš tuomečio Kauno arkivyskupo S.Tamkevičiaus taip greitai gavote gerą, didelę, turtingą parapiją, suremontuotą bažnyčią Kauno centre, kai kiti, labiau patyrę ir išsilavinę, klebonai ilgus metus būna nutremti į skurstančias kaimo parapijas? – paklausiau jaunojo klebono.
– Gera man yra ta vieta, kur gali ramiai gyventi. Nepasakyčiau, kad ši parapija gera – jaunam žmogui čia yra daug įvairių iššūkių ir problemų.
Gera tuo atžvilgiu, kad daug gerų, išsimokslinusių, apsišvietusių tikinčiųjų. Net pats jautiesi tiek nesubrendęs, kiek ateinantys į pamaldas žmonės.
– Bet per pamokslą padejavote, kad būtų geriau, jei mažiau žmonių eitų į bažnyčią, būtų lengviau dirbti.
– Turėjau galvoje, kad ugdymas, bendravimas geriausias mažesnėje bendruomenėje.
Sekmadienį bažnyčioje būna 2000–2500 žmonių. Mes nesugebame prieiti prie kiekvieno, parodyti dėmesio, meilės.
– Ką reiškia pamokslo pradžioje minimas kunigas – vyras, apsirengęs rožiniais drabužiais, ir iš to kylantis džiaugsmas?
– Liturgiškai tas sekmadienis buvo džiaugsmo sekmadienis. Rožinės spalvos kunigo rūbas atspindi tą džiaugsmą, bet gal buvo netinkamas pasakymas.
– „Kekšės“, „sugulovės“ irgi kai kam gali būti džiaugsmo šaltinis, bet ar tinka sekmadienio pamokslui, kai jo klausosi ir vaikai?
– 12 valandos mišios skirtos suaugusiems, bet sutinku su jumis. Tie žodžiai minimi ir Šventajame Rašte. Bet tai, kad juos pavartojau, – klaida, galėjau surasti ir tinkamesnių.
Aš labai jaunas, daugeliu atžvilgių nesu nei tobulas žmogus, nei tobulas kunigas.
Stengiesi kuo geriau, bet kai neturi patirties, klysti.
– Kaip jaunas žmogus, jūs stebinate parapijiečius, kai patariate neklusnius vaikus išmesti į gatvę, leisti jiems skęsti alkoholio ir narkotikų liūne, neištiesti jiems rankos ir jų negelbėti.
Kas tai – modernus Bažnyčios požiūris į klystančius ir kenčiančius?
– Aš kalbėjau apie jau suaugusius vaikus. Pats žmogus turi apsispręsti, norėti pakilti. To sekmadienio pamokslo tema buvo sūnus palaidūnas.
Norėjau akcentuoti, kad jaunuolis viską gauna iš tėvų, o kai to atsisako, pradeda suprasti, kad pats nieko neturi, ima vertinti tėvus. Bet gal ir mano klaida, kad netinkamai pateikiau pavyzdžius.
– Žmones, kurie filmavo ar įrašinėjo jūsų pamokslą, įspėjote, kad jūsų nervai silpni. Tikrai silpni?
– Fotoaparatai dažnai trukdo ir man, ir kitiems. Aš vengiu tokios viešumos. Jei ką žmogus išgirsta svarbaus pamoksle, tegu tai širdyje ir pasilieka.
– Kai kurie jūsų pamokslai, švelniai tariant, yra neįprasti. Kodėl?
– Aš esu gana tiesmukiškas. Sutinku, kad darau klaidų. Jei kas mane nori kritikuoti, tai yra gerai.
Tame pamoksle gal daug dalykų buvo nevykusių. Sunku kalbėti didelei miniai.
– Ar seminarijoje buvo blogai mokoma pamokslų sakymo meno, ar jūs buvote blogas mokinys?
– Seminarijos kaltinti negaliu. Mus mokė vengti kalbėti apie save, naudoti kai kuriuos pavyzdžius. Kai imi dirbti savarankiškai, tų klaidų atsiranda. Patirties neturėjimas, neišprusimas, gal vulgarus kalbėjimas yra mano, o ne seminarijos klaidos.
– Jei prakalbote apie klaidas, norėčiau paklausti, ar būdamas jaunas kunigas neišvengiate jų ir asmeniniame gyvenime? Parapijiečiai pasikalba ir apie jūsų ryšius su mergina.
Bet gal šiais laikais celibatas nebėra toks griežtas, o ryšys su moterimi – ne tokia didelė nuodėmė?
– Celibatas yra nuostabi priemonė siekti, kad kunigas iš tikrųjų būtų atsidavęs savo pašaukimui.
Kalbėdami apie kunigo ryšius su moterimi, žmonės dažnai remiasi kalbomis, o ne faktais. Visko gyvenime būna – ir gražių dalykų, ir klaidų.
Ir kunigas gali suklysti, nes yra žmogus. Nenoriu teisintis, parašykite, kad esu jaunas klystantis kunigas, prašantis parapijiečių už jį pasimelsti.
