Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro skelbiama KGB Anykščių rajono poskyrio įgaliotinio Domo Toleto ataskaita su žyma „visiškai slaptai“ šios represinės organizacijos pirmininkui Kazimierui Liaudžiui apie partizanus verčia sarkastiškai šypsotis, skaitant M.Misiukonio išvedžiojimus jog jis, būdamas kadrinis KGB karininkas, ničnieko nežinojo apie partizaninę A.Kraujelio, slapyvardžiu „Siaubūnas“, veiklą.
Vykdydamas vyresnybės komandą – 1956 metų kovo 1 dienos direktyvą dėl legalizavusių „banditų“ (taip tikrieji sovietiniai banditai vadino partizanus) ir jų ryšininkų įtraukimo į operatyvinę įskaitą, tolesnių veiksmų jų atžvilgiu, D.Toletas 1957 metų sausio 1 dienos ataskaitoje skrupulingai rusų kalba išguldo K.Liaudžiui apie susiklosčiusią padėtį: „Peržiūrėjome visą medžiagą, susijusią su legalizavusiais banditais, aktyviais banditų ryšininkais ir rėmėjais, o taip pat likviduotų nacionalistinių organizacijų ir grupių dalyviais. Yra užvesta byla, vedama visų legalizavusių banditų, buvusių aktyvių ryšininkų ir kitų nacionalistinio pogrindžio dalyvių, gyvenančių Anykščių rajone, įskaita“.
Pranešęs, kad iš pogrindžio išėjo 173 laisvės kovotojai ir 151 jų ryšininkas-rėmėjas, D.Toletas pasiekia įdomiausią vietą: „Agento „Ivanovo“ duomenimis, buvęs nacionalistinės gaujos dalyvis Vincas Jucius palaiko ryšius su šiuo metu veikiančiu banditu „Siaubūnu“. Nustatyta, kad V.Jucius glaudžiai bendrauja su „Siaubūno“ giminaičiais“.
Šis dokumentas nėra minimas M.Misiukonio bylą dėl genocido svarsčiusių teismų verdiktuose.
D.Toleto ataskaita liudija, kad Anykščių rajono KGB poskyris ir kiti padaliniai per savo agentų tinklą apie kiekvieną, ypač dar nesudėjusį ginklų partizaną, kruopščiai rinko žinias, sudarydamas „juodąjį sąrašą“.
Todėl būtų naivu manyti, kad praėjus 8 metams M.Misiukonis nieko nežinojo apie šį išsamų ir nuolat atnaujinamą partizanų registrą, gulintį čia pat, jo darbovietėje Anykščiuose, taip pat apie A.Kraujelio partizaninę veiklą.
Anykščių rajonas nėra didelis, o „Siaubūną“, kaip veikiantį partizaną, savo ataskaitoje išskyręs D.Toletas su M.Misiukoniu po vienu stogu, būdami Anykščių krašto čekistais, dirbo nuo 1962 metų.
Tad aiškinimai apie nenutuokimą, jog A.Kraujelis priklausė partizaniniam judėjimui, tokie pat įtikinami, kaip politikos temomis rašančio žurnalisto prisipažinimas, jog jis nežino, kokiai partijai priklauso premjeras. Juolab, kad partizanas buvo kaltinimais ne tik kriminaliniais nusikaltimais, bet ir antisovietine veikla.
Kiti iškalbingi faktai: vienas A.Kraujelio medžioklės vadovų, KGB 2-osios valdybos 1-ojo poskyrio viršininkas N.Dušanskis specializavosi partizanų naikinimo operacijose, jo gaudynėms buvo atrinkta maždaug dešimt KGB darbuotojų ir vos keli milicininkai. KGB 2-oji valdyba, kuriai priklausė N.Dušanskis, užsiėmė ginkluotos rezistencijos dalyvių persekiojimu.
A.Kraujelis nesulauktų tokio čekistų dėmesio, jei būtų kriminalinis nusikaltėlis, kokiu jį bandė teismuose pavaizduoti M.Misiukonis, remdamasis sovietinių struktūrų sukurptais dokumentais.
A.Kraujelio sugavimas tarybų valdžiai buvo ypač svarbus – tai liudija ne tik D.Toleto ataskaita, kurioje pagal šnipų pranešimus stropiai fiksuojama, kas su juo bendrauja, bet ir nuolat rengiamos pasalos, vietos gyventojams siūlomos premijos už išdavimą, apie kurias prisimena likę gyvi partizano artimieji.
Visiškai nesvarbu, kad laisvės kovos tuo metu jau buvo pasibaigusios. Tai, kad vis dar nepasiduoda buvęs jų dalyvis, turintis ginklą ir nešiojantis partizano uniformą, vertė sovietus griežti dantimis iš pykčio.
„Siaubūnas“ virto tarsi nesutryptu pasipriešinimo simboliu – duodamas parodymus nepriklausomos Lietuvos teisme, A.Kraujelio sūnus Antanas Snukiškis atkreipė dėmesį, kad apie tėvą niekas iš vietos gyventojų neatsiliepė blogai, visi žinojo, kad jis partizanas.
„Aš laisvės jau nesulausiu, bet jūs būtinai sulauksite“, – paskutinėmis gyvenimo akimirkomis artimiesiems pareiškė A.Kraujelis.
Po mirties surašytame akte buvo pažymėta, kad jis vilki „banditišką“ mundurą su trikampiu lietuviškos trispalvės žiedu.
M.Misiukonis teismo procesą pavertė ne tik A.Kraujelio, bet ir visų partizanų juodinimo kampanija, kaltino juos teroru, pasalūnišku žudymu, nė žodžiu neužsimindamas apie sovietų provokacijas, žudikus, persirengusius partizanų uniformomis, išniekintus miško brolių lavonus turgaus aikštėsė, stribų, NKVD ir MGB išgamų sudegintas sodybas su gyvais žmonėmis.
Išsamus A.Kraujelio veiklos tyrimas patvirtino, kad jis nežudė taikių gyventojų. Kaltinimų vagystėmis ir plėšikavimu taip pat nepatvirtino jokia atkurtos nepriklausomos Lietuvos institucija, priešingai, net M.Misiukonį išteisinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pabrėžė, jog niekas neginčija A.Kraujelio garbingos partizaninės veiklos ir jos reikšmės šalies valstybingumui.
Partizanų kompromitavimas pokario laikais buvo ypač smarkiai paplitęs. Siekiant juos paversti kriminaliniais nusikaltėliais, būdavo sukuriami ištisi tomai įvairiausių bylų, todėl skaitant buvusio M.Misiukonio samprotavimus, susidaro įspūdis, kad kalba buvo rėžiama ne XXI amžiaus teismo salėje, o sovietinio aktyvo susirinkime.
M.Misiukonio bylą narstę teisėjai tvirtina pristigę įrodymų, nors vargu ar būtų išteisintas nacių karininkas, dalyvavęs persekiojamo žmogaus mirtį nulėmusioje operacijoje.
Kai kurios teismų išvados šioje byloje verčia niekais pastangas surengti procesą genocido organizatoriams ir vykdytojams – pavyzdžiui, LAT nurodė, jog 1965 metais nebuvo įstatymo, numatančio atsakomybę už partizanų ir kitų sovietų okupacijai besipriešinusių žmonių naikinimą, todėl ir M.Misiukonio už tai bausti nebūtų galima.
Tai – aiškus signalas kitiems teisėjams ir prokurorams: užverskite visas pokaryje vykdyto genocido bylas, nes nieko nepasieksite, jos vistiek bus numarintos. Pagal tokią keistą logiką tarsi reikėtų neteisti ir Lietuvoje žydus naikinusių nacistinių pabaisų, nes 1941-1944 metais irgi nebuvo įstatymo, baudžiančio už žydų žudymą.
Per ketvirtį amžiaus nuteistų budelių skaičius yra juokingai mažas, tačiau gesinti optimizmo kibirkščių nevertėtų.
Kas galėjo pagalvoti prieš kelias dešimtis metų, jog ateis laikas, kai KGB šulai ne tik praras savo galią, bet ir atsurs teisiamųjų suole?
Tai – didžiulė moralinė pokario kovotojų ir kankinių pergalė, nepaisant buvusių čekistų laimėjimų Strasbūre ir Lietuvos teismuose.
