Australija yra taip toli, kad vaizdas ir žinios apie šią šalį Lietuvoje gerokai išplaukę. Apie gyvenimą ten lietuviai drąsiai pasakoja visokius prasimanymus ir beveik nerizikuoja, kad kas nors ims prunkšti.
Vytauto Landsbergio brolis Gabrielius, po nuotykių Vokietijoje galiausiai atsidūręs Australijoje, Lietuvoje visuomet atrodė labai garbus ponas. „Gabrys iš tiesų karjeros nepadarė. Dirbo tokios vietinės australiškos „Norfos“ vadybininku ir išsipūtė tik tuomet, kai brolis gavo valdžią Lietuvoje. Jis Vilniuje tada, kiek prisimenu, buvo apgyvendintas Seimo viešbutyje, važinėjo valdišku transportu“, – pasakojo man Australijos lietuvė, ilgą laiką su humanitarine misija dirbusi Lietuvoje.
Gabrielius Žemkalnis, kaip ir visi Landsbergiai-Žemkalniai, sovietmečiu be didesnio vargo keliavo per geležinę uždangą. Jis lankė šeimą Lietuvoje, o jo brolio Vytauto tremtinė žmona Gražina buvo išleista į Australiją privačiai paviešėti.
Landsbergio karjera Sąjūdyje ir Nepriklausomybę atkūrusioje valstybėje buvo didelė paspirtis visai giminei, tačiau vienos kliūties jiems nepavyko įveikti. Gabrielius siekė diplomatinio rango – tapti Australijos garbės konsulu Lietuvoje.
Tai būtų buvę labai logiška ir netgi naudinga Australijai. Kokia garbė: jos interesams Lietuvoje atstovauja paties Landsbergio brolis!
Tačiau Australijos vyriausybė pasielgė labai keistai. Nepaisant Žemkalnio norų, australai atstovu Lietuvoje pasirinko lietuvę vedusį, Australijos pilietybę turintį italą Antonio Meschino. Kodėl? Niekas niekada nepaaiškino, nors valdančiosios šeimos – Landsbergių nepasitenkinimas tokiu sprendimu tvyrojo ore.
Akademikas Ksaveras Algimantas Purvinskas sykį iškėlė versiją, kad Vytauto Žemkalnio susigrąžinimas iš Australijos į Lietuvą 1959 m. „susijęs su tuo metu tarybinės kontržvalgybos Amerikoje demaskavimu ir agentų bei žvalgų tinklo atskleidimu... Norėdami, kad Vytautas Žemkalnis... nepakliūtų į amerikiečių žvalgybos rankas ir nebūtų areštuotas, jie buvo priversti jį skubiai išsiųsti iš Australijos.“
Purvinskas teigia, kad šią versiją jam išdėstė buvęs tarpukario Lietuvos Kauno 3-iosios policijos nuovados viršininkas Feliksas Lakačiauskas, kuriam prižiūrėti buvo priskirtos Laisvės alėjoje išsidėsčiusios užsienio ambasados bei aplinkinės gatvės. Vienoje jų, Donelaičio gatvėje, gyveno Vytautas Landsbergis, vėliau persivadinęs Žemkalniu, su žmona ir dviem sūnumis – Gabrieliumi ir Vytautu.
Purvinskas rašė, jog Žemkalnio sugebėjimu išgyventi prie visų valdžių ėmė domėtis dar sovietmečiu ir 1964 metų balandžio pradžioje susitiko su tuo Lakačiausku. Jis Purvinską neva įspėjęs nuo Vytauto Žemkalnio laikytis kiek įmanoma atokiau, nes jis „yra Antano Sniečkaus globojamas veikėjas ir gali pridaryti daug nemalonumų“.
Iš kur Lakačiauskas traukė žinias apie Žemkalnio grįžimo sąsajas su sovietų žvalgybinio tinklo katastrofa praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį, Purvinskas neparašė, tačiau bent dvi tos versijos sudedamosios dalys yra tikros: Vytautas Žemkalnis tikrai grįžo į Sovietų Sąjungą ir buvo globojamas Sniečkaus.
XX amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kurio pabaigoje Žemkalnis staiga panūdo grįžti į tėvynę, Sovietų Sąjunga patyrė kelias žvalgybos tinklo katastrofas. Viena jų įvyko Australijoje.
Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos žvalgyba patyrė virtinę nesėkmių. Pavyzdžiui, skubiai iš Vatikano turėjo dingti legendinis Juzekas – Juozas Grigulevičius, organizavęs Levo Trockio nužudymą. Mirus Josifui Stalinui, jo vietą trumpam užėmęs Lavrentijus Berija ketino per Juzeką zonduoti savo sumanymą pakerėti Vakarus pasiūlymu dėl padalytos Vokietijos suvienijimo. Berijai nepavyko.
Jis buvo pašalintas, ir Grigulevičius su žmona ir naujagime dukra turėjo gelbėtis skubiai išnykdamas iš Romos. Maskva neteko unikalaus agento.
Tačiau sovietų žvalgybos rezidentų Vladimiro ir Jevdokijos Petrovų perbėgimas į priešo stovyklą Australijoje laikomas viena didžiausių Sovietų Sąjungos žvalgybos katastrofų. (...)
Žemkalnis iš Australijos į Sovietiją išvyko 1959-aisiais. Australija tais metais atkūrė diplomatinius santykius su Maskva, Kanberoje veiklą atnaujino Maskvos ambasada. Ir, išeitų, kone pirmasis tos ambasados darbas buvo sugrąžinti Landsbergį-Žemkalnį į tėvynę, o iš tiesų – už geležinės uždangos, kuri jam tapo puikia užuovėja.
Landsbergis tėvo grįžimą siejo tik su Stalino mirtimi. Esą prasidėjęs „atšilimas“ iš esmės pakeitė Sovietiją. Pasakodamas apie tėvo parvykimą Landsbergis ypač šykšti detalių ir kaip motyvą nurodo jo paties iš... Sakalo patirtą skriaudą: „Po Stalino mirties ir atėjus Chruščiovo „atšilimui“ pradėjom po truputį netiesiogiai susirašinėti su saviškiais Australijoje. 1957 m., kai mirė Mamutė, Tėtė jau buvo pradėjęs galvoti apie grįžimą, ir kuo toliau, tuo labiau ta mintis jį užvaldė. Labiausiai jį paskatino apsispręsti žinia apie mano gyvenimo nesėkmę – skyrybas ir 1959 pavasarį Tėtė grįžo į Lietuvą.“
Ypatingajame archyve yra daugiau nei pakankamai dokumentų, liudijančių to Chruščiovo „atšilimo“ specifiką Sniečkaus Lietuvoje. Jūsų dėmesiui – „griežtai slaptas“ jo laiškas Maskvai iš 1956–1957 m. ypatingosios bylos.
Draugas Antanas reikalauja Kauną skelbti „režiminiu miestu“, nes į jį iš bausmės atlikimo vietų parvyko daug buvusių buržuazinės valdžios pareigūnų. O toliau toje byloje – SSRS AT prezidiumo įsakas, kuriuo uždraudžiama buržuazinių vyriausybių buvusiems vadovams ir nariams, partijų lyderiams, antitarybinių organizacijų nariams grįžti į Lietuvos teritoriją.
To sprendimo detalės – Kauno komunistų CK dokumente.
Iš jo aiškėja, kad tokių šeimų, kurioms neleista grįžti į buvusias gyvenamąsias vietas, 1956 m. Kaune gyveno 2000. Kauno komunistai reikalavo įpareigoti draugą Kazimierą Liaudį, kuris tuo metu vadovavo KGB, kad ne tik iš Kauno, bet ir iš visos Lietuvos būtų išsiųsti buvę buržuazinių vyriausybių nariai, partijų, nacionalistinių organizacijų lyderiai, aktyvūs dvasininkai, pasipriešinimo organizatoriai, aktyvūs vokiečių rėmėjai.
Draugas Liaudis 1958 m. rugpjūčio 15 d. papulkininkiui Petrui Raslanui pranešė tiksliai suskaičiavęs, kad Kaune nusėdo per 3870 asmenų, anksčiau teistų, tremtų už antitarybinę veiklą. Siūloma pagreitinti tokių žmonių tikrinimą ir gujimą iš Kauno.
O štai 1959 metų gegužę į Kauną su fanfaromis grįžta Vytautas Žemkalnis, Ambrazevičiaus vyriausybės narys, IGF „vyr. inžinierius“, žmogus, laisvai įeidavęs ir išeidavęs iš gestapo, vokiečių kalėjimų. Tačiau šitam sūnui palaidūnui tas Sniečkaus iš Maskvos iškovotas režimas netaikomas. Kodėl? Už tai, kad kėlė sumaištį Australijos lietuvių bendruomenėje ar už ką nors daugiau, kas neišvengiamai turėjo būti surašyta Žemkalnio byloje KGB?
1959 m., kai Žemkalnis jau buvo Kaune, Lietuvos komunistai prašė Maskvos komunistų partijos CK, kad režimas būtų taikomas ne vien Kaunui, bet ir visam jo rajonui. Žemkalniui tame rajone, Kačerginėje, grąžinamas vasarnamis.
Ar tuo metu jau buvo baigta kova su kontrrevoliucija? Kur jau ne! Likus 2 metams iki Žemkalnio sugrįžtuvių Kauno rajone vyko aktyvi kova su karingai nusiteikusiais grįžusiais tremtiniais, kurie kėlė sumaištį kolūkiuose, grasino komunistams, turėjo ginklų.
Landsbergių-Žemkalnių prisiminimuose viso to nėra. Iš Landsbergio memuarų galėtum pamanyti, kad jo tėvas tiesiog nusipirko bilietą į Lietuvą ir sugrįžo, nes sūnus liūdėjo po skyrybų... Na, būta šiokių tokių derybų, bet sugrįžėlio sūnus apie tai tik užsimena toje memuarų dalyje, kurioje apgailestauja, kad 1959 m. jų šeimai atiduota vila Kačerginėje ir tik dalis namo Donelaičio gatvėje: „Valdžia buvo žadėjusi nacionalizuotą mūsų namą grąžinti, bet žodžio netesėjo... Vis dėlto ištesėjo žodį, kad politiškai nepersekios, nesuims.“
O kaip buvo iš tikrųjų? Kas ir per ką derino tokio politiškai neparankaus asmens parvykimą? Politinę reikalo dalį akcentuoju todėl, kad kaip profesionalus architektas nei Vokietijoje, nei Australijoje Žemkalnis nepasižymėjo. Tad namo grįžo labiau kaip pavargęs herojus. (...)
Landsbergis klaidina tėvo sugrįžimą siedamas su Stalino mirtimi ir po to prasidėjusiu „atšilimu“. Žemkalnis sugrįžo į artimiausio Stalino bendražygio Antano Sniečkaus glėbį. Būtent Sniečkaus ir niekieno kito. Pažymėtina, kad draugas Antanas šitą klajūną globojo iki pat mirties.
Štai ištrauka iš knygos „Sniečkus. 33 metai valdžioje“:
„1973 m. kovo 14 d. architektas V. Landsbergis-Žemkalnis, atsakydamas į Sniečkaus rūpestį juo, rašė: „Didžiai Gerbiamas Pirmasis Sekretoriau, tik šiandien gavęs Jūsų kovo 9 d. laišką-sveikinimą, nuoširdžiai dėkoju už dėmesį, už suteiktą man garbės vardą ir už sudarytas man galimybes, paskyrus personalinę pensiją, dirbti bei gyventi Vilniuje.
Džiaugčiausi, matydamas Jus, jei galėsite, mano darbų jubiliejinės parodos atidaryme kitą savaitę. Jūsų Žemkalnis.“ Tikrai, Sniečkus rūpinosi V. Žemkalniu. Net savo užrašuose 1970 m. vasario 2 d. pasižymėjo: „Žemkalnis – pensijos gauna 90 rub. (ne personalinės). Skundėsi dėl architektūrinių reikalų nesklandumo.“
„Didžiai Gerbiamas Pirmasis Sekretoriau, ... dėkoju už man sudarytas galimybes, paskyrus personalinę pensiją...“ Personalines pensijas su Sniečkaus tarpininkavimu gaudavo tik labai jam nusipelnę žmonės.
O dabar prisiminkime 1945 m. parašytą laišką vokiečių politikos Rytų Europoje architektui, laikiusiam lietuvius „pusiau žmonėmis“: „Labai gerbiamas p. Ministre!
Jei tamsta prisimeni studentavimo laikus Rygos politechnikos institute, o vėliau Maskvoje, gal prisiminsite ir savo kolegą V. Landsberg – tai esu aš, dabar mano pavardė Žemkalnis.“
Ir abu šie laiškai turėjo vienodai naudingą poveikį Žemkalnių-Landsbergių gerovei.
Sniečkaus rūpinimuisi Žemkalnio gerove trūko argumentų ir komunistų partijos viduje. Kaip rašė profesorius Purvinskas, „jam buvo suteiktos protu nesuvokiamos visokios tuo metu tik labai nusipelniusiems SSRS veikėjams galiojusios privilegijos“.
Komunistai, tarp kurių didelį svorį turėjo vokiečių persekioti žydai, reikalavo iš „Didžiai Gerbiamo Pirmojo Sekretoriaus“ pasiaiškinimo. Komunistams buvo žinoma apie 1941 m. liepos 4 d. Ambrazevičiaus vyriausybės priimtą ir jųdviejų su Žemkalniu pasirašytą „Deklaraciją ūkio reikalais“.
Deklaracijos 2 punktas nustatė: „Nacionalizuoti žydų, svetimšalių ir kitų fizinių asmenų, aktyviai veikusių prieš lietuvių tautos interesus, namai, žemės sklypai ir trobesiai buvusiems savininkams negrąžinami“, o toliau rašoma, kad jeigu kuri nors sovietų nusavinto turto dalis priklausė žydui, tai ją perima „kiti savininkai“. T. y. žydams turtas nebuvo grąžinamas.
Purvinskas paliudijo asmeniškai girdėjęs privilegijų Žemkalniui suteikimo motyvus iš paties Sniečkaus lūpų: 1963 m. kovo viduryje dienraštyje „Tiesa“ paskelbtas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsakas, kuriuo jis (Žemkalnis) buvo apdovanotas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo garbės raštu. Paskelbus šį įsaką žiniasklaidoje, tarp ortodoksinių komunistų (ypač buvusių komunistų pogrindininkų) kilo didžiulis nepasitenkinimas...
1963 m. balandžio pradžioje LKP Šiaulių miesto komitete Antanas Sniečkus susitikime su aukščiausiais miesto partiniais veikėjais, tarp kurių ir aš dalyvavau, taip aiškino ir motyvavo apdovanojimą: Žemkalnį 1959 m. gegužės mėnesį iš Australijos emigracijos į Lietuvą priverstinai, skubos tvarka, grąžino Maskva.
LKP CK ir asmeniškai jis, Antanas Sniečkus, buvo įpareigotas Vytautui Žemkalniui suteikti gerai apmokamą darbą pagal specialybę, taip pat sudaryti visas kitas gyvenimo ir pragyvenimo sąlygas, net be jokios eilės ar kitų ribojančių tuometinių sąlygų, pirmumo tvarka, suteikti ir komunalinį butą.
Šis Purvinsko liudijimas dokumentais patvirtintas tik iš dalies. Iš tiesų Žemkalniui buvo suteiktas vienas, o po to – dar geresnis butas ir sugrąžinta vila Kačerginėje. Jam taip pat buvo teikiami nuopelnus sovietinei valdžiai liudijantys apdovanojimai.
O dėl Maskvos dalyvavimo tame procese, tai pats Žemkalnis sovietmečiu pasakojo, kad jam grįžti padėjo „Tėviškės“ draugijos pirmtakas – Grįžimo į tėvynę komitetas, slapta valdomas KGB žvalgybos ir tiesiogiai pavaldus Maskvai.
