Kas sukėlė tokį susidomėjimą, kodėl skaitytojai knygynuose susirašydavo į eiles, kad atėjus naujai knygų siuntai, būtų tikri, jog ją gaus? Šiandien – antroji populiarios knygos ištrauka.
Ant Nemuno kranto ties Kačergine žaidžia berniukas. Pro šalį plaukia garlaivis. Nuo denio vaiką stebi jo tėvas. Jis mato smėlyje besikapstantį Vytuliuką, savo jaunėlį sūnų, tačiau galvoja apie jo brolį – apie Gabriuką.
Vaikas prisižaidė karą ir rimtai įkliuvo! Gal susipainiojęs tėvo politiniuose viražuose – viešumoje pritampa prie nacių vokiečių ir lietuvių nacionalistų, o namie slapsto komunistą Juozą Vitą – Gabriukas įsitraukė į antifašistinį pogrindį ir įvyko katastrofa. Suimtas, įkalintas, apkaltintas valstybės išdavimu! O juk dar visai vaikas – vos 15 metelių...
Ten, kažkur krante, – ir abiejų berniukų motina. Ar ji įspėjo Vytuliuką, kad tas dabar turi pažvelgti į tėvą, nes jis tikriausiai jau nebegrįš?
Tai Mamutės, Onos Jablonskytės-Landsbergienės, balsas telefono ragelyje pakėlė tą vyrą laive į dar vieną žygį, kuris siužeto vingiais galėtų konkuruoti su bet kuriais Štirlico2 nuotykiais: „Vyčiuk, Gabriukas vakar susirgo, atvažiuok! Vakar... suprask!“
Tas vyras laive, pagal naujausius, 1939 metais pakeistus, dokumentus, buvo Vytautas Žemkalnis. Toks jis išbus visą sovietmetį. Tokia pavarde gaus Lietuvos SSR nusipelniusio architekto vardą.
Tačiau dar prieš kelerius metus jį vadino V.Landsberg. Šią pavardę vyras primins bendramoksliui Trečiojo reicho ministrui Alfredui Rosenbergui, ieškodamas užtarimo sūnui.
Na, o galiausiai, kai kitas sūnus, jaunėlis Vytuliukas, išgarsės per visą pasaulį kaip profesorius Vytautas Landsbergis, „sovietinės imperijos duobkasys“, jo tėvas dar kartą persivadins. Ir mirs jau kaip Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, kažkieno lūpomis pavadintas Lietuvos patriarchu... Du jo sūnūs skirtingomis pavardėmis – Vytautas Landsbergis ir Gabrielius Žemkalnis – paaukos daug laiko, kad apgintų tėvo garbę, o jo gumbuotą, painų gyvenimo labirintą išlygintų į propagandinį vieškelį, kuriuo žengia Jis – Lietuvos elitas.
Vėlų 1944 metų pavasarį tas vyras, žvelgęs į jaunėlį sūnų iš Nemunu plaukiančio garlaivio, jau kelerius metus gyveno atskirai nuo šeimos – Vilniuje. Šeimos skilimą Vytautas Landsbergis po kelerių metų aprašė autobiografijoje, pateiktoje kartu su prašymu stoti į komjaunimą: „1939 m. Raudonajai armijai išvadavus Vilnių, tėvas paliko motiną ir mane su broliu Kaune, o pats išsikėlė į Vilnių. Kartu su juo išvažiavo ir sesuo, Vilniuje studijavusi ir paskui ištekėjusi už vilniečio mokytojo.“
Tėvas lankyti šeimos, migravusios tarp namo Kaune ir vasarnamio Kačerginėje, atvažiuodavo prašmatniu mersedesu. O ką? Juk jis – Vilniaus vyriausiasis architektas! Ir bus toks prie trijų valdžių – Smetonos ir abiejų okupacinių – sovietinės ir vokiečių.3 Tiko ir okupacinei rusų valdžiai, ir Vilniaus gebitskomisarui. Jo sūnui Gabrieliui tas tėvo mersedesas nedavė ramybės net emigracijoje: „Visuomet norėjau turėti tokį.“4
Jaunėlis Vytautas, iškart po antrosios sovietų invazijos suskubęs į komjaunimą, aprašė ir skubų tėvo išvykimą iš Lietuvos paskui brolį Gabrielių: „1944 metų gegužės pradžioje buvo suimtas mano brolis, kurį laiką kalinamas Kaune, gestapo kalėjime, o paskui išvežtas į Vokietiją. Tėvas labai rūpinosi jo likimu, atvažiuodavo į Kauną, o brolį išvežus, išvyko jo ieškoti į Rytprūsius. Raudonajai armijai išvadavus Lietuvą ir mane su motina, jokių žinių apie likusius savo šeimos narius neturime.“
Landsbergis nepaminėjo, kad ta Raudonoji armija išvadavo ne tik „Lietuvą ir mane su motina“, bet ir komunistinio pogrindžio organizatoriaus, Sovietų Sąjungos didvyrio Vito dukterį ir žmoną, kurios slapstėsi Landsbergių namo rūsyje.
Landsbergio pasirinkimas stoti į komjaunimą gūdžiais pokario metais nebuvo koks nors akibrokštas, išsišokimas prieš Landsbergių-Žemkalnių šeimoje vyraujančius politinius įsitikinimus. Jo tėvas bendradarbiavo su visu Lietuvos politiniu spektru – nuo atvirai kolaboravusių su vokiečiais voldemarininkų iki komunistų, tačiau daugiausia nuveikė, žinoma, su raudonaisiais.
Žemkalnis buvo pelnęs ypatingą Juozo Vito pasitikėjimą. Šio skaisčiai raudono komunisto, Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, Antano Sniečkaus ir Zigmo Angariečio draugo, karjerą padariusio po Josifo Stalino sparnu Maskvoje, pažintis su Žemkalniu ir jo sūnumi Landsbergiu išplaukė į paviršių, kai Vitas 1940 m. gavo Kremliaus leidimą pradėti veiklą Vilniuje. Čia jau tada, kai Justas Paleckis vyresnysis su kompanija vežė Lietuvon Stalino saulę.
Atvažiuoja komunistas pogrindininkas Vitas Vilniaus valdyti, o ten savivaldybėje – Žemkalnis. Miesto vyriausiasis architektas.
– Labas, Vytautai, tai dirbsim?..
– Labas, Juozuk, dirbsim!
Ir Vitas tapo Žemkalnio viršininku – sovietinio Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininku.
Kodėl Vitas neišvijo lauk Žemkalnio, į tas pareigas paskirto dar Smetonos laikais? Yra tokia versija, kad Žemkalnis jau buvo spėjęs užsirekomenduoti raudonajam okupantui. Cituoju vieną mano lagamino lobių: komunistų partijos įslaptintą Žemkalnio charakteristiką: „1917 m. įvykus perversmui buvo išrinktas delegatu į Maskvą.“ 5 Čia turimas galvoje bolševikų perversmas.
Būtų galima čia ir dėti tašką, pareiškiant, kad Žemkalnis, kuris savo sūnaus Landsbergio memuaruose eksponuojamas kaip didis patriotas, iš tiesų buvo bolševikas, ėjęs Lenino rikiuotėje neslėpdamas veido.
Tačiau dėl šios versijos yra vienas nesklandumas: Žemkalnis niekada nebuvo komunistas. Su komunistais jis trainiojosi, buvo pelnęs išskirtinį jų pasitikėjimą, tačiau partinio bilieto neturėjo. Kodėl? Čia mes neišvengiamai susiduriame su dar viena versija. Didžiųjų permainų laikais vadinamieji dvigubi agentai6 visuomet buvo labai paklausūs.
Ši versija niekuo, išskyrus istorinį kontekstą, nepagrįsta, tačiau peno jai duoda dar viena citata iš slaptosios Žemkalnio biografijos: „Būdamas Vakarų fronte aktyviai dalyvavo revoliucinėje veikloje prieš Kerenskio politiką, buvo suimtas, tardomas ir nuteistas 3 metus kalėti. Išsėdėjęs 1 ½ m. buvo amnestuotas ir iš kalėjimo paleistas.“
Kas tas Kerenskis? Aleksandras Kerenskis buvo Rusijos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas. Po Lenino perversmo nesėkmingai mėgino iš bolševikų atimti Sankt Peterburgą, vėliau emigravo į Vakarus. Tai, kad Žemkalnis su juo kovoja, logiška. Juk jis – su Vitu ir kitais. Tačiau kodėl buvo pirma laiko paleistas į laisvę? Man visuomet kyla įtarimų dėl tokių visokių amnestijų. O kokiomis sąlygomis amnestuotas?
Yra spėjančių, kad Vytautas Žemkalnis dar tais laikais atrado schemą, leidusią jam cirkuliuoti abiejose fronto pusėse, iki pat šlovingo sugrįžimo į Sovietų Sąjungą užtarnauto poilsio. Dvigubas agentas? Įrodymų nėra – vien tik kontekstas ir tas faktas, kad Antrojo pasaulinio karo metais jis jau labai meistriškai tuo savo mersedesu nardė tarp vokiečių ir raudonojo pogrindžio. Gal pradžia buvo Lenino perversmo žaizdre?
Iš geopolitinio grįžkime į Landsbergių-Žemkalnių šeimos buitinį lygmenį, į Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai paauglį Gabrielių Žemkalnį, Vytauto Landsbergio vyresnįjį brolį, vokiečiai areštavo įtardami bendradarbiavimu su raudonuoju pogrindžiu. Vokiečiai buvo labiau nei teisūs, nors to taip ir nesužinojo. Juk Landsbergių-Žemkalnių namuose tuo metu slapstėsi Vito, šio pogrindžio organizatoriaus, šeima!
Liudija abu – ir tėvas, ir sūnus.
Vytauto Žemkalnio liudijimas: „Vokiečių okupacijos metais mano namuose (Donelaičio g. 16, dab. 38) rado prieglobstį buv. Vilniaus m. vykdomojo komiteto pirmininko J. Vito šeimos nariai, o ir Vito duktė Elvyra pas mus apsigyveno pastoviai.“
Vytautas Landsbergis patikslino tėvo liudijimą: „Atrodo, kartais ir J. Vitas ateidavo jų aplankyti.“
Dabar dar vienas faktas, be kurio neįmanoma įsijausti į šitos situacijos pikantiškumą. Nuo 1940 m. iki 1943 m. Žemkalnis buvo Trečiojo reicho vietininko Vilniuje vyr. architektas. Tai jis papasakojo savo įpėdiniui – Vladislovui Mikučianiui, Vilniaus vyriausiajam architektui, o šis sudėjo į savo prisiminimus.
Įsivaizduokite save Vito vietoje. Ar patikėtumėte savo žmoną ir dukteris veikėjui, kuris dirba vokiečiams, jei nebūtumėte visiškai įsitikinęs, kad tas veikėjas yra tvirtai parištas ir jūsų neišduos net jums mirus? Čia dar vienas faktas: Vitas jau buvo pagautas ir sušaudytas, kai vokiečiai sučiupo Gabriuką. Žemkalnis Vito neišdavė net mirusio: jis nemainė sūnaus į pogrindininko dukras.
Kur ir kada Vitas su Žemkalniu taip susisiejo, kad jų ryšys išlaikė išbandymą karo žaizdre? Gera proga šiems dviem vyrams pažinti vienam kitą buvo, tarkime, tie patys 1917-ieji, bolševikų perversmo metai Maskvoje. Ten buvo juodu abu. O vėliau abu, tik ne vienu metu, pardūmė į atkurtą Lietuvą ir įstojo į jos kariuomenę. Vitas joje ėmė kelti komunistinį maištą, buvo sučiuptas, nuteistas myriop, bet pabėgo į Rusiją. O štai Žemkalnis Lietuvos savanoriu tapo esą „dėl sunkių materialinių sąlygų negalėdamas toliau studijuoti“. Tai vėl citata iš įslaptintos biografijos-charakteristikos, skirtos Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos nusipelniusio architekto vardui gauti.
Logiška manyti, kad būta kažkokių Vito ir Žemkalnio ryšių iki 1940 metų, kai prasidėjo jų bendras darbas sovietų okupuotame Vilniuje. Priminsiu, kad Vitas, 1940-aisiais Stalino grąžintas į Lietuvą ir tapęs jos okupuotos sostinės Vykdomojo komiteto pirmininku, Žemkalnį paliko Vilniaus vyriausiuoju architektu, o kai miestą užėmė vokiečiai, agitavo ir įtikino Landsbergio tėvą, paskui ir brolį, įsitraukti į pogrindinę kovą su vokiečiais.
Anot istoriko Ramūno Labanausko, Vitas raudonojo pogrindžio telkimą „pradėjo nuo savo giminaičių, 1919–1921 metų revoliucionierių, komunistų pogrindininkų, pažįstamų iš gyvenimo Rusijoje (garsus chorvedys Nikodemas Martinonis), bendradarbių iš darbo Vilniaus vykdomajame komitete laikų (V. Landsbergis-Žemkalnis)“.
Ar, norėdamas įsitraukti į kovą su naciais, Žemkalnis teturėjo vieną pasirinkimą – raudonąjį Vitą? Anaiptol ne. Steponas Kairys telkė pasipriešinimo naciams jėgas Smetonos laikais veikusių partijų pagrindu. Iš Kairio sutelktų pajėgų vėliau išsirutuliojo VLIK – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, kurį KGB visuomet laikė didžiausiu savo priešu. Tačiau Žemkalnis pasirinko komunistą Vitą. Jo dukros ir žmona buvo paslėptos Landsbergių namo rūsyje.
To paties namo, kurio palėpėje Žemkalnio sūnus Gabriukas su bičiuliu Valdu Adamkavičiumi, būsimu Lietuvos prezidentu, mokėsi šaudyti ir leido pogrindinį laikraštuką „Jaunime, budėk!“. Ten Gabriuką kaip antifašistinio pogrindžio bendradarbį ir suėmė gestapas.
Landsbergis tą faktą, kad jų namuose buvo slapstoma komunistinio antifašistinio pogrindžio vado šeima, komentavo taupiai: „Prieštaravimo čia nematau... Žmogiškumas, ir tiek.“10 Argi, profesoriau? Suprantu, kad raudona – tepli spalva, bet ar ne tiesa yra svarbiau nei gėda? Gėdijosi. Pabrėžė, kad veiksmas vyko „Mamutės namuose“. Suprask, tėvas, dirbęs pas Vitą Vykdomajame komitete, čia niekuo dėtas...
Vito ir Žemkalnio bičiulystė tapo krislu akyje tik tuomet, kai Vytautas Landsbergis, keletą dešimtmečių globotas sovietinės valdžios, 1998 m. leidosi pavadinamas pasipriešinimo dalyviu – pagerbtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymeniu už paramą rezistentams ir nuopelnus Lietuvai. Še tai tau! Ar čia už tai, kad pro šalį praeinančiam fricui neįdavė Elvyros Vitaitės?
Tiesa, kažkas įdavė jos tėvą Vitą. Jis buvo pagautas ir suimtas Vilniuje, visai netoli Žemkalnio darbovietės. Pokario ir vėlesniais metais spėliota, kad įduoti Vitą galėjo ir kas nors iš Landsbergių, tačiau tą versiją atsvėrė faktas, kad Sniečkus žinojo teisybę ir ant Žemkalnio nepyko. Priešingai: globojo jį asmeniškai.
O nepykti Sniečkus galėjo, jei tas, neduok Dieve, Vitą ir įdavė, nes Vitas buvo Sniečkaus konkurentas. Vito planas buvo komunistinė, bet suvereni Lietuva. O Sniečkus su Stalinu matė Lietuvą kaip sovietinę respubliką. Todėl ir yra tokia istorikų versija, kad Vitą vokiečiams įskundė savi, raudonieji, tik jų maskviškė frakcija.
Sniečkus tikrai žinojo, kas įdavė Vitą. Pirma, rusams sugrįžus būtent Sniečkus organizavo ir vadovavo NKVD11 Lietuvoje, o saugumas Vito dukras ir žmoną ilgokai tardė. Antra, Vitas per žmoną buvo atsiuntęs Sniečkui dokumentų apie antifašistinį pogrindį, tačiau tie dokumentai dingo.
Išeitų, kad Sniečkus su Žemkalniu turėjo bendrų paslapčių. Tai paaiškintų, kodėl Žemkalnis, grįžęs į Lietuvą iš Australijos, buvo taip dosniai karšinamas. Sniečkus, globodamas Žemkalnį, nepaisė net komunistų pogrindininkų pykčio, kad tas buvęs vokiečių kolaborantas.
