Juodas automobilis nuo ryto stovėjo Gedimino prospekte, netoli redakcijos. Vyrai tamsiais kostiumais ir pūkinėmis striukėmis buvo pasiryžę įvykdyti jiems duotą užduotį.
Į „Lietuvos ryto“ vadovo Gedvydo Vainausko medžioklę vasario 29-ąją Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) agentai pakvietė ir savo viešųjų ryšių atstovus iš vieno naujienų portalo. Numetę kaulą paliepė: „Mes semsime, o jūs visiems rodykite, kaip gerai dirbame.“
STT agentai kelią „Lietuvos ryto“ vadovui iš visų pusių užtvėrė svarbioje sostinės arterijoje, kuria grįžti į biurus skubėjo papietavę miestiečiai. Kiek daug pajėgų buvo pasiųsta vienam žmogui sulaikyti!
Paparacų nuotraukos įamžino nustebusį redaktoriaus žvilgsnį. Kas nenustebtų, kai, užuot gavęs šaukimą atvykti į apklausą, būtų sustabdytas, įsodintas į automobilį, o sulaikymo spektaklis būtų parodytas visai šaliai?
Puota ir mirtis – šalia
Ne taip STT darbą įsivaizdavo ją kūrę žmonės.
Tai turėjo būti struktūra, turinti nedidelį aparatą ir nematomą žvalgybos karininkų tinklą.
Kaip nematoma tarnyba dirba, ji parodė ir per viešą žurnalisto sulaikymo akciją vasario 29-ąją, ir per Užgavėnes.
„Blynai blynukai“ užrašė agentai savo socialiniame tinkle ir prisidėjo nuotraukų su širdelių formos patiekalais. O jų vadovas, ryšintis raudoną prijuostę, ant kaktos dar užsipiešė raudonas lūpas.
Gal ir linksma pramoga patiems agentams, tačiau kaip ši puota atrodo žmonėms, nukentėjusiems nuo brutalaus STT tardymo, primenančio sovietinius metodus?
Skuodo rajono Mosėdžio miestelio seniūnijos raštvedės Danutės Stonkuvienės artimiesiems geriau nematyti blynų puotos vaizdų. Geraširdę, niekam padėti neatsisakydavusią raštvedę palaužė agentų apklausa – ji moteriai buvo baisesnė net už mirtį.
Taiklus tiesos šūvis
„Buvo uždaryti visi išėjimai iš restorano. Jokiais keliais negalėjau eiti, visur stovėjo pareigūnai ir laukė“, – taip apie viešą sulaikymą pasakojo didžiausios žiniasklaidos grupės vadovas G.Vainauskas.
Nusmelkė įkyri mintis: o jeigu ten būtų buvę pareigūnais apsimetę banditai? Brutalūs veiksmai ir spąstai – jų stilius.
Būtent tokie apsimetėliai beveik prieš 16 metų pakeliui iš Vilniaus oro uosto į Mažeikius sustabdė nieko bloga nenujaučiantį buvusį bendrovės „Mažeikių nafta“ generalinį direktorių Gedeminą Kiesų, jo 20-metį sūnų Valdą ir vairuotoją Alfonsą Galminą.
„Lietuvos ryto“ žurnalistai 2000-ųjų liepą nedvejodami ėmė tirti trijų mažeikiškių dingimo aplinkybes, kalbino G.Kiesaus ir A.Galmino artimuosius, draugus, bendradarbius.
Dienraštis tada pirmas paskelbė, kad G.Kiesus, kuris buvo laikomas vienu turtingiausių žmonių Mažeikiuose, galėjo būti pagrobtas. Tai buvo taiklus tiesos šūvis – tokių buvo ir iki šiol yra daug.
Kai sostinėje buvo rastas G.Kiesui priklausantis visureigis „Mercedes-Benz ML 320“, dar labiau sustiprėjo įtarimai, kad tai – banditų darbas.
Žurnalistai neskaičiuodami darbo valandų toliau aiškinosi mįslingąjį pagrobimą – kilęs didelis visuomenės susidomėjimas vertė nesnausti, karštais nusikaltėlių pėdsakais skubėti ir teisėsaugos pareigūnus.
Šiurpi atomazga sukrėtė šalį – prie Tulpinių vilos buvo rasti trys užkasti kūnai be galvų. Itin žiauraus nusikaltimo scenarijų kūrę Panevėžio Tulpiniai buvo nuteisti, o vykdytojus pašalino pati gauja.
Nors verslininkus reketavusių gaujų viešpatavimo laikai baigėsi, ne visi jų padaryti nusikaltimai atskleisti. Graikų deivės Temidės rankoje laikomos svarstyklės dar ne visus mirtingųjų poelgius pasvėrė.
Tarp tokių – redakcijos sprogdinimas 1995-aisiais ir „Lietuvos ryto“ krepšinio arenos padegimas 1998 metais.
Išpuolių dirigentai slepiasi
Statomame redakcijos priestate 1995-ųjų lapkričio 16-osios vakarą nugriaudėjusio sprogimo garsas sudrebino Vilniaus centrą, išvertė iš lovų miestiečius.
Vos prieš pusvalandį su keliais kolegomis buvome palikę kabinetus antrame „Lietuvos ryto“ biuro aukšte. Jo koridoriumi ir nusirito naikinanti banga – išvirto durys, pažiro stiklo šukės. Naujas priestatas buvo suniokotas.
Prie redakcijos sulėkę aukšti teisėsaugos pareigūnai žadėjo, kad žurnalistus įbauginti siekę teroro išpuolio rengėjai bus surasti.
Ekspertai ant betono nuolaužų rado bizantinės mišininės sprogstamosios medžiagos, kurios sudėtinės dalys yra trotilas, amonio salietra ir aliuminio pudra.
Baudžiamoji byla dėl sprogimo prokuratūroje kelis kartus buvo sustabdyta ir atnaujinta, buvo atsiradę vilties, kad nusikaltimas bus ištirtas.
Versijų būta ne vienos. Sprogimą galėjo užsakyti Kauno Daktarų gaujos vadeivos, apie kuriuos „Lietuvos rytas“ nemažai rašė.
Buvo keliamos ir politinės versijos – kad išpuolis nukreiptas ir prieš redakciją, ir prieš tuometę valdžią. Ultradešinioji teroristų organizacija, sprogdindama „Lietuvos rytą“, galėjo tikėtis sukelti nepasitenkinimą tuomete kairiųjų valdžia – parodyti, kad ji nesugeba kontroliuoti kriminogeninės padėties.
Sprogimas galėjo būti ir Baltarusijos specialiųjų tarnybų įspėjimas dėl „Lietuvos ryto“ spaustuvėje spausdintų opozicijos leidinių.
Nutekėjo daug vandens, o teroro išpuolio dirigentai vis dar nepaviešinti. Gal to ir siekiama? Taip nutiko su kitais panašiais išpuoliais, įvykdytais jaunoje, vos kelerius Nepriklausomybės metus gyvenusioje valstybėje.
Kas siekė, kad į dienos šviesą nebūtų išvilkti tie, kurie 1994 metais užsakė susprogdinti tiltą per Bražuolę, kurie 1997-aisiais nurodė pašalinti daug žinojusį buvusį Lietuvos kariuomenės savanorį Jurą Abromavičių ir kurie liepė šauti į garsų Kauno neurochirurgą Leoną Klumbį?
„Mano vyro nužudymas buvo politinis terorizmas. Norėtųsi, kad būtų įvykdytas teisingumas – byloje būtų sudėti visi taškai“, – praėjus beveik 19 metų po J.Abromavičiaus žūties man sakė našlė Jūratė Abromavičienė.
Panašiai kalbėjo ir L.Klumbio artimieji: „Būtų labai sveika visuomenei pagaliau sužinoti šio garsaus nusikaltimo užsakovus.“
Tada rinkau medžiagą apie Antiteroristinę valdybą, kuri kapstėsi per giliai, todėl tapo rakštimi. Valdybos vyrus domino tilto per Bražuolės upę, savanorio J.Abromavičiaus ir „Lietuvos ryto“ redakcijos sprogdinimai, pasikėsinimas į L.Klumbį.
Jauni idealistai buvo išsiaiškinę, kieno tai rankų darbas. Tačiau jie buvo nustumti, o jų buvęs vadas Arūnas Paukštė rastas negyvas.
Buvę Antiteroristinės valdybos vadovo A.Paukštės kolegos viliasi, kad tiesa kada nors paaiškės: „Net didžiausios paslaptys kada nors išaiškėja.“ Tik kartais tenka ilgokai laukti. O kai paslapties šydas nukrinta, būna, kad visus labai nustebina.
Rado teisingą kelią
„Lietuvos ryto“ žurnalistai yra atidengę nemažai paslapties šydų nuo painių, sukrečiančių dramų.
Jie nuo pradžių ėjo teisingu keliu rašydami apie menamą Garliavos pedofilijos istoriją, nusinešusią penkių žmonių gyvybę ir supriešinusią tautą.
Po mirtinų šūvių 2009-ųjų spalio 5-ąją Kaune kilus chaosui buvo sunku atsijoti pelus nuo grūdų, tiesą nuo melo. Juk net balsai iš aukščiausios valdžios tribūnos parėmė Garliavos veikėjus, apsiskelbusius kaunietės Laimutės Stankūnaitės dukrelės gelbėtojais.
Ar tik ne jų dėka teisėsauga prarado budrumą ir vėliau leido iš šalies pabėgti šios tragedijos pilkajai kardinolei Neringai Venckienei?
Tačiau laikas viską sudėliojo į vietas ir dūrė pirštu: įtakingieji balsai prašovė pro šalį, o dienraštis – ne. Kaip jiems turėtų būti apmaudu, o gal ir pikta. Kaip norėtųsi viską pamiršti, o gal ir keršyti.
Galima bandyti išplėšti neparankius lapus iš istorijos vadovėlio, tačiau ištrinti jų iš žmonių atminties neįmanoma.
Negalima ištrinti ir kitų „Lietuvos ryto“ publikacijų, atskleidusių homoseksualiais ryšiais susietų Bažnyčios tarnų nuodėmes, teisėsaugos pareigūnų savivalę ir machinacijas, aukštų politikų melą.
Nutildyti žurnalistų neįmanoma nei bauginimais, nei atviromis atakomis.
Kerštas už kritiką
Kiek pastangų 1995 metais dėjo Mokesčių inspekcija, tris mėnesius pro didinamąjį stiklą tyrusi „Lietuvos ryto“ bendrovės finansinius dokumentus!
Pavedimas tikrinti dienraštį sutapo su kritiškomis publikacijomis. Jose buvo kritikuoti pareigūnai, slėpę nuo žurnalistų tuomečio Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio turto ir pajamų deklaraciją.
„Lietuvos rytas“ išsiaiškino, kad joje nebuvo nurodytas įsigytas sklypas sostinės Žvėryno rajone.
Prieš redakcijos patikrinimą tuomečio premjero Adolfo Šleževičiaus vadovaujama Vyriausybė paskelbė graudų pranešimą: „Nuslėpdami mokesčius nuo biudžeto, jie (laikraščių savininkai. – Red.) atima lėšas iš mokyklų, ligoninių...“
Tačiau iš didelio tamsaus debesies – mažai lietaus. Patikrinimo rezultatai nuvylė jo užsakovus: mokesčių inspektoriai nustatė, kad dienraštis valstybei sumokėjo netgi per daug mokesčių.
Negalima paversti griuvėsiais
Atakos prieš žurnalistus, skelbiančius laisvą, valdžiai nepataikaujantį žodį, ir toliau nesiliovė.
2001 metų pabaigoje STT agentai įsiveržė į redakciją ieškodami krepšinio klubo „Rytas“ dokumentų, tarp jų – ir krepšininkų sutarčių. Tokiu kryžiaus žygiu prokurorai pradėjo tyrimą dėl sandorių, susijusių su krepšinio arena – buvusiais Ledo rūmais.
Nors uoliai ir ilgai ieškojo, nei STT agentai, nei prokurorai nieko nusikalstamo nerado. Tačiau audros sukėlėjai „Lietuvos ryto“ neatsiprašė. O ar jie kada nors yra pripažinę suklydę ir be reikalo krėtę privačius namus, bendrovių biurus, į šaltas areštines uždarę ir gąsdinę niekuo dėtus asmenis?
Brutalią jėgą naudojančioms struktūroms, kaip ir kai kuriems aukštiems valdžios atstovams, sunku pripažinti savo klaidas.
Todėl jiems ir niežti nagai užčiaupti neparankius žurnalistus. Mažiau kritikos – tiesesnis kelias į valdžią.
„Lietuvoje yra statinių, kurių neįmanoma paversti griuvėsiais“, – po redakcijos sprogdinimo parašė rašytojas Rolandas Rastauskas.
Dar jis rašė apie ketvirtąją valdžią, kuri arba tarnauja visuomenei, arba yra nepastebima.
Nepastebimų, nuolankių pataikūnų niekas nesprogdina, nedegina ir nemeta tiek daug pastangų jiems viešai sulaikyti.
