Kaip ir visose srityse būna atsitikimų, kai vienas menininkas nukopijuoja kito menininko idėją, kūrinį ar stilių – na bet menininkų ginčai dėl tokių atsitikimų dažniausiai neperžengia kūrybinės bendruomenės ribų.
Visai kitokia situacija, kai menininkų kūriniai jiems nežinant ir jų neatsiklausus panaudojami kažkokiems pašaliniams tikslams, visai nesusijusiems nei su menininkais, nei su jų norais, nei su jų pageidavimais.
Paprastai tariant – menininko kūrinys, jo nuosavybė – turinys, kuriam sukurti menininkas naudojo savo jėgas, įgūdžius, talentą, laiką ir energiją, pagaliau investavo lėšas, kurių prireikė, kad kūrinys būtų sukurtas – pirko medžiagas, vykdė technologinius procesus, eikvojo elektros energiją – visa tai iš jo tiesiog pavagiama ir naudojama saviems tikslams. Politinei agitacijai, reklamuojant visai pašalinius dalykus, ar tiesiog savavališkai parduodant ir pelnantis iš to.
Tai visai nenauja ir net yra tarnybų, kurios su tokiais reiškiniais kovoja ir gina menininkų interesus. Nepaisant to, panašūs reiškiniai kartojasi. Ir pačiomis netikėčiausiomis apraiškomis.
Štai žurnalas „Karys“ ima ir panaudoja nuogos merginos fotografiją savo reklaminiam plakatui. Merginos fotografija susilaukia dėmesio, o po kelių dienų paaiškėja, kad redakcija fotografiją plakatui panaudojo negavusi nei fotografo, nei merginos leidimo, nesumokėjusi niekam honoraro – tiesiog savavališkai – patiko ir įdėjo – taigi pavogė.
Ir kai viskas paaiškėjo – kariuomenės atstovai ima išsisukinėti, teisintis ir kalbėti apie vidinį to plakato panaudojimą ir dar kurdami visokias istorijas – užuot atsiprašę fotografijos autorių.
Štai ir kita situacija – Vilniaus meras feisbuko paskyroje su sau būdingu entuziazmu pristato idėją – tautinės vėliavos spalvomis šviesiančius eismo reguliavimo šviesoforus Kovo 11-osios šventės metu.
Ir čia pat paaiškėja, kad jau prieš kelerius metus žinoma Vilniaus menininkė buvo surengusi instaliaciją, kurioje panaudojo tą pačią – tautinio šviesoforo idėją. Idėja buvo plačiai išreklamuota ir mero bendražygiai net dalyvavo instaliacijos pristatyme. Deja, mero pristatomoje akcijoje menininkė neminima, o akcijos idėja pateikiama kaip originali.
Tai tik šviežiausios meninių idėjų nusavinimo istorijos. Kažkodėl kai kiek žinomesnis žmogus parduotuvėje nugvelbia prekių už kelioliką eurų, kyla triukšmas – pasipila kaltinimai vagystėmis ir apeliacijos į sąžinę, gėdą ir padorumą. Deja, kai pavagiama iš menininkų, dažniausiai kyla nuostabos bangos – Tai kas čia tokio? – klausiama. Ir nuoširdžiai stebimasi reiškiamomis pretenzijomis, nes juk meninė idėja – tai ne kojinės, ir net ne alaus butelis. Juk tai tik oras – sako veikėjai.
Matyt, tai yra dėl to, kad valdžios formuojamas ir eskaluojamas požiūris į meną ir į menininkus yra perdėm paviršutiniškas ir apsiriboja pseudoliaudiškų švenčių ir parodų turiniu. Belieka tikėtis, kad net ir tokioje situacijoje galiausiai bus suvokta, kad nuosavybės, kokia ji bebūtų, savavališkai imti, grobti ir naudoti – negalima. Nes tai – vagystė.
