Tačiau keturiasdešimt dvejų metų moteris žinojo – jei neišeis iš darbo dabar, neišeis niekada. „Žmonės bijo pokyčių – ypač vyresni. Tačiau aš pagalvojau, jog mano amžius nesvarbus“, – tvirtina buvusi Čiurlionio menų gimnazijos mokytoja. Anksčiau ji mokė vaikus šiuolaikinio šokio. Dabar veda jogos pamokas vaikams ir suaugusiesiems. Ir džiaugiasi, kad Dievas kol kas jos dar neapleido.
J.Deineko įsitikinusi – mokytojams reikia ne tik didesnių algų. Visa švietimo sistema turi būti lankstesnė.
– Kas jus paskatino palikti mokytojos darbą?
– Dirbau pedagoginį darbą dvidešimt dvejus metus skirtingose mokyklose. Atėjo toks laikas, kai pačiai norėjosi susivokti, kas per tuos metus įvyko. Jaučiau, kad stoviu vietoje.
O vaikams juk negalima meluoti. Kai yra vidinis nuovargis, vaikai irgi jaučia. Jei kamuoja abejonės, negali vaikui žvelgti į akis ir užtikrintai kalbėti apie tai, ką jis turi padaryti. Reikia laiko, kad ant savo vidinės lentynos susidėliotum, ką pasiekei, o kas nepavyko.
– Kai dirbote mokykloje, veikiausiai vargino ir tai, kad reikia pildyti daug popierių?
– Didžiulis pliusas, kad mus, pedagogus, mokė, kaip reikia pasiruošti pamokai – sukurti planą, įrašyti į lentelę pamokos tikslą, struktūrą. Tai yra didelė pagalba pradedančiajam mokytojui. Tačiau bėda, kai kartais ateini su lentele, o ji netinka – matai, kad vaikai yra kitos būsenos. Tada be kūrybos ir improvizacijos neapsieisi.
Girdėjau daug istorijų, kaip pedagogai siekia aukštesnės kvalifikacijos. Tai irgi yra sistema, hierarchija. Nuo mokytojo statuso priklauso ir alga. Jei nori pakilti aukštyn, turi surinkti daugybę sertifikatų, diplomų, dalyvavimo konkursuose įrodymų.
Tada sėdi žmogus su didžiule krūva dokumentų ir sako: „Aišku, aš viską surinkau. Eisiu į tą komisiją. Bet man toks jausmas, kad ši „papkė“ yra svarbiau negu aš pats.“
Baisiausia būna, kai pas mokytoją ateina švietimo sistemos komisija tikrinti. Svarbu vesti pamoką taip, kaip iš anksto suplanavai ir užrašei popieriuose. Dėl to kyla daug įtampos. Tu nori kūrybiškai žiūrėti į darbą, tačiau yra sistema, kuri pagal tam tikrus punktus įvertina, ar esi geras mokytojas. Bet juk svarbiau, kad pedagogas išmanytų savo darbą ir jį vaikai mylėtų.
– Kada vaikai myli mokytoją? Ar čia yra kokia nors paslaptis?
– Jei mokytojui įdomu, tai ir vaikams įdomu. Mane labai įkvėpė viena nuostabi Čiurlionio menų gimnazijos pradinukų mokytoja. Mačiau, kad jai pačiai įdomu daryti tai, ką ji daro. Jai smagu aiškinti matematiką, kartu su vaikais klijuojant skulptūras.
Pati irgi esu tą patyrusi, kai su vaikais stačiau spektaklį. Užpildžiau lentelę su tikslais ir ėmiau galvoti: „Palauk, jei vaikams tai bus įdomu, o man bus neįdomu, jie juk manim nepatikės.“ Turėjau kurti taip, kad ir man pačiai būtų įdomu.
O meilė atsiranda tik tada, jei į vaiką žiūri su pagarba, kaip į asmenybę.
– Ką reiškia – žiūrėti į vaiką kaip į asmenybę? Ar suaugusieji daro klaidą, elgdamiesi su vaikais kaip su mažesniais?
– Bendraudama su antroku dažnai pamiršdavau, kad jis antrokas. Žinoma, bendraudavau kitaip negu su dvyliktoku – juk antrokas kitaip reaguoja, jis trumpiau gali išlaikyti dėmesį. Tačiau kalbėdavau su juo kaip su lygiaverčiu. Paskui būdavo – sutinku koridoriuje vaiką ir jis nešasi už jį didesnį kuprinę. Mąstydavau: „O Viešpatie, aš juk ką tik šnekėjau su juo kaip su suaugusiu žmogumi, o jis dar toks mažas.“
O kartais sveika sau pripažinti, kad iš tiesų nežinai, kaip elgtis. Jau seniai nebuvau dirbusi su šešiamečiais ir visai neseniai pakvietė mane vesti gimtadienį.
Peržiūrėjau galybę animacinių filmų, vėl perskaičiau pasakų, sukūriau gimtadienio scenarijų. Atrodė, kad žinau, kaip elgtis, suprantu, kad šešiamečiai pavargsta greičiau negu penktokai. Tačiau per gimtadienį buvo akimirka, kai supratau – nevaldau situacijos. „Aaa, jau seniai nedirbau su tokio amžiaus vaikais. Katia, jiems reikia greitai keisti žaidimų formą“, – pamaniau.
– O jeigu klasėje yra vaikų, kurie trukdo mokytojui? Kaip elgtis su neklaužadomis?
– Dirbdama Lukiškių vidurinėje mokykloje susidurdavau su labai skirtingo amžiaus vaikais – nuo pradinukų iki dvyliktokų. Pradinėse klasėse dažnai pasitaikydavo, kad vienas iš trisdešimties vaikų yra nevaldomas. Jis hiperaktyvus, tiesiog negali nusėdėti vietoje. Jis kitaip elgtis ir negali, nes tai – psichikos sutrikimas.
Daug šnekame, kad tokių vaikų turime nenuskriausti. Sutinku. Visiems vaikams naudinga žinoti, kad pasaulyje yra įvairių žmonių. Tačiau jei norime integruoti, reikia keisti sistemą. Tokiu atveju mokytojui reikia asistento, kuris galėtų tokiam vaikui skirti ypač daug dėmesio. Tokiais asistentais galėtų būti studentai.
Aš mėgindavau pati viena kažkaip suvaldyti klasę. Tai – labai sunku. Kartais pavykdavo, kartais nepavykdavo.
– Jeigu tokiam vaikui skirsite daug dėmesio, tada kiti nukentės?
– Taip. Arba atvirkščiai – jei mokysi kitus dvidešimt devynis, ką veiks tas, kuris yra visiškai nevaldomas?
– Gal reikėtų neklusnius vaikus bausti? Bent išvaryti už durų?
– Čia amžinas klausimas – kaip iš vaiko reikalauti deramo elgesio, bet nesužlugdyti asmenybės. Išvaryti už durų keliskart vaikus teko, tik tai jau buvo paaugliai, ne pradinukai. Aišku, tai nėra gerai. Mokytojas turi valdyti situaciją. Tačiau tenka pripažinti, kad ne dievai esam.
Kartais užtenka tiesiog nuoširdžiai pasikalbėti su vaiku ir paaiškinti, kad per pamoką gali keistis nuotaika. Paaugliams tai dažnai nutinka.
– Paaugliai supranta, kad elgiasi blogai, bet nežino, kaip susivaldyti?
– Aš dirbau su šokėjais, o judėjimas gali sukelti įvairiausias kūne paslėptas emocijas – nebūtinai pozityvias.
Pastebėjau – daugelis paauglių nesupranta, kodėl jiems „stogas važiuoja“, norisi trenkt durimis arba rėkt. Kalbėdavausi su jais: „Nežinau, ar pataikysiu, ką tu jauti. Tačiau vis tiek pasistengsiu įgarsinti, kas su tavim įvyko šitoj pamokoj. Gal tau tai padės savęs nenuvertinti. Pagal socialines normas tu blogai pasielgei. Gali būti, kad taip įvyko todėl, kad yra kažkokia emocija, kurią dabar gali išsakyti. Gali ir neišsakyti, bet tyliai pamąstyk, kodėl pykai. Ar pykai ant savęs, ar pykai ant mokytojo? Ar yra kokia nors priežastis, kodėl pyksti?“
Jei kalbėdavausi su vaikinu, pabrėždavau, kad esu moteris ir todėl galiu nepataikyti, ką jis jaučia. Kartais tekdavo prašyti ir vyro mokytojo pagalbos, kad abu vyriškai pasikalbėtų.
– Dauguma mokytojų mokyklose yra moterys. Ar tai blogai?
– Lietuvoje apskritai vyrauja matriarchatas – ne tik mokyklose. Yra daug stiprių moterų ir mažiau stiprių vyrų. Pedagogiką dažniausiai studijuoja moterys. Tai nėra labai gerai. Vaikams reikia ir vyriškos energijos, ir moteriškos. Kaip ir šeimoje – juk yra situacijų, kada eina šnekėtis tėvas ir kada – mama.
Vis dėlto svarbiau yra mokyti vaiką tvarkytis su emocijomis. Nesakau „valdyti emocijas“, nes mėginimas valdyti dažnai baigiasi tuo, kad žmogus ima jausmus slėpti. Tada atsiranda dar daugiau bėdų. Emocijas reikia išgyventi, tada jos pasikeičia.
– O ką daryti mokytojui, jei jis iš namų atėjo susierzinęs ar net piktas? Ar slėpt nuo mokinių savo būseną?
– Kartais neblogai yra pripažinti: „Žinot, prastai jaučiuosi ir jūs turite man padėti. Gal šiandien kitaip organizuokime pamoką?“ Kartais tada gali įvykti labai gera pamoka. Tačiau yra rizika, kad vaikai tavęs nesupras. Tai net nepriklauso nuo tavo patirties.
Bet jei nuolat mokytojui nepavyksta suvaldyti situaciją, gal jam reikia specialisto pagalbos. Ne visada pavaduotojas ar bendruomenė mokytojų kambarėlyje gali mokytojui padėt. Kartais reikia pasikonsultuoti su emocinį intelektą išmanančiu profesionalu.
– O jei mokiniai maištauja dėl to, kad jiems neįdomu? Gal jie tiesiog nenori mokytis to, ką mokytojas turi išmokyti pagal programą?
– Žinot, kodėl paaugliams neįdomu, kodėl jie sako: „Man nepatinka“? Po tuo dažnai slepiasi kita mintis: „Man neišeina.“
Mes kalbam apie tai, kad reikia turėti kantrybės, viskas ateina ne iš karto, o klysti – normalu. Tačiau kokį pavyzdį vaikams rodom? Juk mes irgi norim kitų akyse būti tikrieji profesionalai. Vaikai tą mato ir mėgdžioja. Jei pamokoje jiems kas nors nepavyksta, atrodo, geriau atmesti negu save pažeminti: „Bandau padaryt, bet man neišeina.“
Sakau tokiam vaikui: „O tu pasižiūrėk iš kitos pusės, kaip į žaidimą. Atidarai klasės duris šiandien ir užsibrėžk tikslus, kurie tau gali būti įdomūs. Neuždaryk savęs, bet pagalvok, ką gali gauti iš pamokos.“
Dar labai svarbu suvokti, kad šių laikų vaikai jau yra kitokie. Jie piršto nepajudins, jei nesupras, kam to reikia. Tačiau jei suras motyvaciją, padarys viską šimtu procentų ir labai sąmoningai.
Jokiu būdu jų negalima lyginti su kitais vaikais: „Pažiūrėk, kaip Eglė daro, tu irgi taip gali.“ Jis galvos: „Kodėl turiu daryti taip, kaip Eglė? Aš juk noriu daryti kitaip.“
Kai kurių negalima spausti, reikia geriau pasiūlyti penkis variantus, kad jie galėtų sau tinkamiausią išsirinkt. Tačiau tie penki variantai turėtų būti tokie, kad vaikai galėtų išmokti programą.
O būna ir taip, kad tavo ir vaiko energija tiesiog nesutampa ir negali jo įkvėpti. Gali būti, kad jam tiesiog reikia kito mokytojo.
– Štai čia labai svarbu, kad mokytojai sutartų tarpusavyje ir galėtų pasiūlyti vaikui kreiptis į kitą mokytoją.
– Mokytojams tikrai sunku, nes reikia ne tik vaikams pasirodyti šauniam, bet dar ir tarp suaugusiųjų save mokėti pristatyti.
Yra toks žaidimas suaugusiesiems – žmonės gauna užduotį paklausti tris artimus žmones, už ką jie jį myli. O tada kitą dieną viešai visiems pasakoti apie savo gerąsias savybes. Lietuvos mokytojams labai reikėtų dalyvauti tokiame žaidime.
– Kas mokytojus galėtų įkvėpti?
– Vis pagalvoju, kaip būtų nuostabu, jei Lietuvos mokytojai kas penkerius ar septynerius metus galėtų išvykti tobulintis į kitas šalis. Įsivaizduokite – tarkim, mokykla siunčia tris mokytojus padirbėti į tris skirtingas šalis. Jie pusmetį stažuojasi. Grįžę integruoja į savo pamokas ne visą svetimą sistemą, bet tik tuos dalykus, kurie mūsų kultūrai tinkamiausi.
Jei aš stažuosiuosi Vokietijoje, o mano kolega – Japonijoje, natūralu, kad mūsų patirtys bus skirtingos. Mes dalysimės patirtimi, taip atsiras mokykloje gyvas judėjimas.
– Kaip atradote jogą? Jogos pamokas pradėjote lankyti norėdama pailsėti nuo streso mokykloje?
– Dvylika metų pradirbusi mokykloje, išvažiavau mokytis į Rusiją – į tarptautinę šokio mokyklą Jekaterinburge. Rinkausi Jekaterinburgą ne todėl, kad mano vardas – Jekaterina. Tiesiog tame stebuklingame mieste yra daugybė šokio mokyklų – stepas, džiazas, šiuolaikinis šokis. Ten gyvena trys milijonai žmonių. Dėl to yra didžiulis pasirinkimas ir žiūrovui, ir šokėjui.
Šokėjams jogos pamokos buvo privalomos, kad pagerintų lankstumą. O aš pastebėjau, kad gerina ir sveikatą, ir nuotaiką. Taip joga tapo mano gyvenimu. Tačiau į jogos pamokas aš integruoju daug dalykų ir iš šokio srities. Profesionalai ant manęs pyksta, kad maišau skirtingas sistemas. Tačiau aš juk nežaloju kūno, žinau, kaip jis veikia.
– Kaip į jogos pamokas ateinantys žmonės suvokia savo kūną? Juk mokykloje fizinio lavinimo pamokos mažai kam rūpėjo.
– „Fizinio“ pamokos man visada būdavo kažkokia nesąmoninga mankšta. Dar žaisdavom kvadratą ir krepšinį. Jokio suvokimo apie kūną mes neturėjom. Tikiuosi, šiais laikais jau yra sąmoningų mokytojų. Tačiau kažin ar jų daug – fizinio lavinimo mokytojų ruošimo sistema juk tokia pati, kaip ir anksčiau.
Tik po kelionių į užsienį ir po darbo Čiurlionio menų gimnazijoje įsitikinau, kad net vaikus galima mokyti sąmoningo judesio suvokimo. Visų pirma vaikas turi susipažinti su kūnu – suvokti, kad turi rankas ir kojas. Suvokti, kad jo kūnas yra nuostabus.
Kai suaugusieji ateina į jogą, dauguma išvis negali pasakyti, kas su jų kūnu vyksta. Negali pasakyti, ar skauda, ar vyksta tempimas.
Reikia laiko, kad žmogus suvoktų. Tačiau aš jau suprantu, kad vienam užtenka vienos pamokos, o kitam gal pusės metų reikės, kad suprastų kokį nors niuansą. Pati lėtai įsisavinu informaciją. Gal ir gerai, kad esu tokia. Dabar galiu dalintis patirtimi su panašiais žmonėmis. Anksčiau labai jaudindavausi, matydama, kad žmogus manęs negirdi. O dabar galiu nors ir tūkstantį kartų skirtingai tą patį pasakyti.
– Ar pailsėjusi dar grįšite į mokyklos klasę?
– Rugsėjį griežtai pasakiau „Išeinu“. Bet šiame gyvenime negalima sakyti „Niekada“. Dievas apsuka viską kitaip, padaro, kaip tau iš tikrųjų reikia. Visi mes pasaulyje turim tam tikrą paskirtį. Dabar mano gyvenimo centre yra joga. Tačiau pripažįstu sau – nežinau, ką darysiu toliau. Esu ieškojimuose.
Įvairiais gyvenimo laikotarpiais aplinkiniai man sakydavo: „Dieve, tai tu dabar išeisi neaišku kur. Ką tada darysi? Juk čia stabilu, čia yra socialinės garantijos.“ Žmonės bijo pokyčių – ypač vyresni. Tačiau aš pagalvojau, kad nesvarbu, koks mano amžius.
Nors man jau ketvirtas dešimtmetis, reikėjo iššūkio. Norėjau suvokti, ką dar galiu. Stebėti žmones, stebėti aplinką. Kol kas Dievas manęs neapleido.
