Sukčius paprastasis kalba nežiūrėdamas į akis. Jis jaučiasi auka – panašiai kaip „Maksimos“ pardavėja, kaip robotas kartojanti tą nieko nereiškiantį „Laba diena“. Jo veiklos motyvacija – baimė: „Jei nesielgsiu blogai, tai kiti su manim blogai elgsis“.
O štai sukčius nepaprastasis – sudėtingas it kvantinė fizika. Vieną žingsnį jis gali žengti kuo nuoširdžiausiai, kitą – visai nenuoširdžiai, trečią – jau visai ciniškai, nes tądien buvo bloga nuotaika. Tačiau sukčius nepaprastasis savuoju „aš“ laiko tik tą gerąjį – tą, kuris padeda vaikų namų našlaičiams, laido juokelius studentų vakarėlyje, aukoja griūvančio vienuolyno atstatymui ar palieka įmonėje dirbti su vėžiu kovojančią darbuotoją.
Jis panašus į prekybos agentą, kuris gali parduot senai močiutei išsimokėtinai stebuklingų plaukus atauginančių šampūnų rinkinį su aukso dulkėmis. Sukčiumi nepaprastuoju labai sunku nepatikėti, nes jis pats nuoširdžiai tiki tuo, ką laiko savimi.
Jei jis gydytojas, tai garsiai piktinsis, jei pacientas bruks į kišenę vokelį. Tačiau po valandos sukirs rankomis su farmacijos įmonės atstovu. Kas gi čia blogo išvykt pailsėt į konferenciją Balio saloje, jei tie vaistai yra kuo puikiausi? Jei jis politikas, jam nuoširdžiai atrodys, kad verta kovot už laisvą prekybą rūkalais ir alkoholiu – juk žmonės turi teisę laisvai spręsti, kaip save nuodys.
Sukčiaus nepaprastojo logikos suprasti neįmanoma, nes jis eina ten, kur veda širdis. Kartais širdis kužda: „Didžiausia vertybė – tai šeima. Žmonai šimtą rožių nupirksiu, o dukrai reikia naujos pramoginių šokių suknelės“.
Jei jį kas nors pradės kaltinti slėpus mokesčius, jis nuoširdžiai manys, kad tai politinis susidorojimas. „Kažkokia darbuotoja skundžiasi dėl algos vokeliuose? Baikit, negi galima tikėti moterimi, kuri yra senmergė ir jai sekso trūkumas. Juk stipriems vyrams nepaklūstanti moteris džiūsta kaip gėlė be vandens“, – rašys sukčius nepaprastasis savo autobiografinėje knygoje. Rašys švaria sąžine, nes jokių algų vokeliuose jis nemokėjo – tai juk darė buhalterė.
Sukčius paprastasis knygų nerašo. Jis įsitikinęs: „Apie draugus – arba gerai, arba nieko“. Kartais net ir be jokios finansinės naudos jis ką nors aršiai palaiko – STT, prezidentę, socialdemokratus, gėjus ar V. Putiną. To reikia, kad sukčius pasijustų turįs savo tvirtą nuomonę.
Sukčius nepaprastasis jam atrodo bestuburis. Tačiau sukčius paprastasis žino – išgyventi be sukčiaus nepaprastojo neįstengtų. Kartu jie – tikra jėga. Vienas yra kaip „blogas“ policininkas, kuris grasina bausti, o kitas –“geras“ policininkas, su kuriuo galima tartis. Tokia sinergija gali tęstis labai ilgai. Sukčius nepaprastasis išmaniai dangstys paprastąjį, o šis pasitarnaus jam vis naujomis suktybėmis.
Keisčiausia, kad velniava čia prasideda nuo atlaidžios meilės. Sukčius nepaprastasis negalėtų gyvuoti, jei aplinkiniai nemąstytų: „Gal meras ir sukčiauja, bet juk jis – toks linksmas, energingas, geras žmogus. O ir duobėtą kelią mūsų rajone juk sutvarkė“. Arba: „Blogai tie vokeliai, bet juk kai mano vaikas sirgo, tai net šefas ligoninėj aplankė. O ir kam tuos mokesčius mokėt, valdžioj vis tiek tik vagys“.
Visus šunis karia ant sukčiaus paprastojo – tai jis pro duris moters pirmos nepraleido, tai jis vaikui ką nors grubiai pasakė, tai jis nepasisveikino gatvėj, ot, stuobrys netašytas. Tačiau sukčius paprastasis ir pats savęs nekenčia. Nuo šūvio į smilkinį jį gelbsti tik sukčius nepaprastasis, kuris kartais su juo nueina vyriškai išgert.
Vienintelis būdas nukirsti drakoniškas galvas sukčiui nepaprastajam – budriai jį stebėti. Suvokt, kad jis nėra toks geras, koks sau pačiam ir kitiems atrodo. Tai – sunku, nes mes juk norime būti sukčiai nepaprastieji. Juntame, kad esame padorūs žmonės tik todėl, kad bijome būti nubausti. Ostapo Benderio grakštumas mums atrodo linksmas ir patrauklus.
Tikri pokyčiai ims vykti, kai iš tiesų imsime gerbti žmones už dorumą. Štai šį trečiadienį popiežius pareiškė, jog Katalikų Bažnyčia nenori, jog žmonės aukotų jai „purvinus“ pinigus. Jei Bažnyčioje pranyks dvasingi sukčiai – tai jau šis tas.
