Paklausykime, kokios diskusijos verda dėl patriotizmo ir demokratijos – dalykų, dėl kurių esmės, atrodytų, jau seniai niekam valstybėje neturėtų skaudėti galvos.
Susipliekta dėl krašto apsaugos ministro J.Oleko neskirtos Patriotų premijos N.Putinaitei.
Vieni šaukia, kad patriotizmas turi būti grįstas herojais, kurie yra šventi, o kiti – kad to patriotizmo sveikatos labui tuos herojus galima ir net būtina kritikuoti, jei yra už ką.
Antrą kartą negavę nemokamo reklaminio laiko – neeilinės Seimo sesijos – opozicijos veikėjai įsižeidę šaukia apie pamintą Konstituciją ir demokratijos griūtį, o juos buldozeriu pervažiavę valdantieji primena, kad demokratija – ne tik mažumos teisės, bet ir daugumos persvara.
Pastaruoju metu blykstelėjo ir su kasdieniu žmonių gyvenimu kur kas glaudžiau susijusių atradimų.
Antai iš užkulisinių socialdemokratų įsčių į dienos šviesą pagaliau išsirito partijos kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus J.Požela.
Jis – jaunas politikas, pagimdytas partijos ir sveikatos apsaugos sistemos vidaus kovose bei intrigose, kurių liūne priburbuliavo pirmtakė R.Šalaševičiūtė.
Nepaisant gimdymo kančių, kandidatas ryžtingai nusiteikęs, įvardijo, koks jo pagrindinis uždavinys, – „aiški strateginė vizija, kuria kryptimi turėtų vystytis mūsų sveikatos apsaugos sistema“.
Palaukit, palaukit. Ar tik kas nors nesupainiota? Kadencijos saulė jau visai prie laidos, iki rinkimų – keli mėnesiai, o partijos, kuri valdė sveikatos apsaugą, naujas kandidatas į ministrus sako kalba apie „strateginę viziją“ ir „kryptį“.
Vadinasi, permainų kilimo, kuris turėjo būti paklotas po ministerijos pamatais bent prieš trejus su puse metų, iki šiol nėra?
Negana to, J.Požela kurdamas šią viziją žada sutelkti visas pagrindines partijas „nacionaliniam susitarimui“, kaip dėl gynybos ar energetikos. Juk ir padėtis tokia pat rimta.
Ką rodo tokios šnekos? Viena vertus, politikų bejėgiškumą ir idėjinį neįgalumą, kita vertus, atspindi tikrovę.
Tą tikrovę šią savaitę apsakė įvairūs ekspertai ir sveikatos apsaugos sistemos atstovai.
Trumpai tariant, sveikatos apsauga, ryjanti didžiulius pinigus, yra bene mažiausiai reformuota iš visų sričių, valdoma medikų ir farmacininkų klanų, ėdama korupcijos, į kurią įsitraukę ir kurią maitina patys pacientai.
Šiame chore nuskambėję opozicijos atstovų balsai buvo ir juokingi, ir iškalbingi.
Juk jie irgi buvo valdžioje, tad jų kaltė dėl to liūno – ne mažesnė nei dabartinių valdančiųjų.
Lygiai taip pat lyg vakar gimę politikai šią savaitę krapinėjo ir švietimo dirvonuose.
Bešokinėdami aplink mokytojų streiką ir turgų dėl papildomų keliolikos milijonų eurų varganoms mokytojų algoms visi galų gale išvydo problemos esmę – švietimo sistema palikta savo ir likimo valiai.
Sistema nespėja ir niekuomet nemėgino spėti įkandin demografinės realybės: mokytojų ir mokyklų yra per daug, palyginti su mažėjančiu mokinių skaičiumi. Bet kaip tai spręsti?
Taigi net riebiai padidinus švietimo finansavimą esminės problemos niekur neišnyks.
Apie mokyklų tinklo optimizavimą kalbama jau ne vienus metus, tačiau aiškios strategijos nėra – nebent paskiri chaotiški veiksmai bėgant paskui objektyvių procesų traukinį.
Kitaip sakant, kaip vaizdžiai išsireiškė Vyriausybės vicekancleris R.Vaitkus, kad ir kiek kištum malkų į kiauro namo krosnį, šilumos nebus. Kas kaltas dėl to skylėto namo?
Žinoma, pirmiausia „darbiečių“ kontroliuojama Švietimo ir mokslo ministerija, į kurią šią savaitę pirštais badė ne tik R.Vaitkus, bet ir premjeras A.Butkevičius.
Pastarasis dar piktinosi ir tuo, kad Darbo partija prieš rinkimus išnaudoja šią padėtį šantažuodama koalicijos partnerius perskirstyti biudžetą.
Vis dėlto už tokią padėtį atsakingi ir socialdemokratai, kaip pagrindinė valdžios jėga.
Beje, tas pats R.Vaitkus užsiminė apie kažkokius metmenis sprendžiant skaudžiausias sistemos finansavimo problemas.
Vyriausybės ir ministerija metmenis turėtų parengti iki gegužės 1-osios Štai kokia skuba!
Atsakinga už šią tragikomišką padėtį, žinoma, ir savo rylą sukusi opozicija – juk sisteminėms švietimo problemoms jau ne treji su puse ir netgi ne dešimt metų.
Iš politikų samprotavimų apie švietimo būklę išsivyniojusios diskusijos apie šalies, ypač provincijos, kur daugiausia mažų ir vegetuojančių mokyklų, demografinę padėtį, savaime suprantama, rutuliojosi lygiai ta pačia vaga.
Kalbėta, jog reikia ką nors daryti, kad augtų gimstamumas, mažėtų emigracija ne tik į užsienį, bet ir didžiuosius miestus, kad provincijoje nenyktų darbą duodantis verslas, kad regionai neatsiliktų vis beviltiškiau.
Valdančiųjų teiginiai, kad jie jau yra nuveikę ir šį, ir aną, dešiniųjų ar net koalicijos partnerių priekaištai, jog nieko rimta iš esmės nedaroma, taip pat pasipylė opozicijos siūlymai, pirmiausia susiję su artėjančiais rinkimais.
Žodžiu, vaizdas toks, kaip ir po nesenų tragiškų nusikaltimų provincijoje, irgi priminusių apie visos šalies būklę.
Taigi galima pakartoti, kas pasakyta tada – iki pasimatymo po kitų sukrėtimų arba rinkimų.
