Vis dėlto 2015 m. Seimas priėmė įstatymą, pagal kurį per penkerius metus turi būti grąžintos nurėžtos darbo užmokesčio uodegos. Kai kurie specialistai žagtelėjo, kiti ėmė krizenti, kai jiems buvo pranešta, o gal tik taip pasigirdo, kad vietoj prarastų 1000 ar 2000 eurų atgal dalimis įkris iki 100 eurų. Esą dešimčia ar daugiau kartų sumažintą grąžą ar kompensaciją lemia kažkokios rafinuotos formulės.
Tačiau kai nuskriaustųjų paprašėme kontaktų, kad galėtume labiau pasigilinti į situaciją, sulaukėme iš esmės tokio atsakymo: padėkite mums, tik jokiais būdais viešai neminėkite įstaigos, neišduokite mūsų vardų ir visų smulkmenų, gal ir kalbėsime, jei užtikrinsite anonimiškumą.
Tenka paaiškinti, kad nėra jokio reikalo visiškam slaptumui, kadangi šiuo atveju už konkrečius pavyzdžius pašnekovams negrėstų pavojus gyvybei, teroro aktai ar fatva. Vien dėl algų miglos paviešinimo nebūtų ir jokio teisėto pagrindo juos atleisti iš darbo. Bet šis argumentas atsimuša kaip žirniai į amžiams nutilusią sieną.
Štai tokia ta kovos su neteisybe entuziazmo kulminacija. Įmanoma ir be ypatingų kliūčių ar paslapčių tas keistybes išsiaiškinti. Tik verta priminti: daugybė atvejų, kai valdžios apgaulės ir kitų negerovių auka ar nuodėmių liudininkas ugningai kreipiasi į žiniasklaidą, žada stulbinančių melą, aferas ar korupciją demaskuojančių faktų ir juos įrodančių dokumentų.
Tačiau kai ateina metas pokalbiui, dar nepasikeitus mėnulio fazei ir nė neįsijungus diktofonui, zuikis drąsuolis susigūžia ir sprunka kuo toliau nuo savo paties anksčiau ištartų žodžių.
Valdo jau seniai iššifruoto ir apkalbėto, šiuo metu užmiršto, iš mados podiumo pasitraukusio, tačiau niekur nedingusio ir nė neemigravusio varguolio filosofija: ai, geriau jau nerizikuosiu, tylėsiu susikūprinęs ir tik džiaugsiuosi, kad išvis turiu galimybę išlaikyti šiltą vietelę valstybės tarnyboje ir valdžios pažandėje iki gyvos galvos, aišku, jei neprisišnekėsiu.
Tad jei jau taip, tai labiau reikėtų susirūpinti ne dėl tų minėtų menkų trijų ar dviejų nuliukų, o dėl visuomenėje ir toliau plintančios kinkadrebystės. Pabūgsta ir tos drebulės, kurios turi visas laisves visais įmanomais teisėtais būdais ginti savo interesus ar bent kelti joms rūpimus klausimus.
Tai vis pasireiškiantis baudžiauninko sindromas, kai cenzūra automatiškai įsijungia ten, kur ji nė neįteisinta. Kai pataikaujama aptakioms aukštesnėms jėgoms ten, kur padlaižystės niekas nė nereikalauja.
Kai tik šiaip, iš inercijos valdo sunkiai žodžiais nusakoma, racionaliai nepaaiškinama, tačiau aštriai jaučiama, visa kur įsismelkusi ir niekaip neišnaikinama tarsi koks pelėsis baimė. Visai kaip Evaldo Jaro spektaklyje apie valdininkus ir jų prisiplakėlius „Karalius nuogas“. Tik ten lyrinis farsas parodomas dar palyginti subtiliai.
O, žmogau, jei gyvendamas laisvoje šalyje komfortą supranti kaip atsakomybės už savo žodžius nebuvimą, jei tau atrodo normalu, kad postą tau turi išsaugoti ir pinigus atkovoti kiti, jei manai, kad tavo gerovė priklauso ne nuo tavęs paties, o nuo aplinkos, jei bijai netekti keliais šimtais eurų per mėnesį įvertintos darbo vietos net tada, kai niekas realiai jos iš tavęs nesiruošia atimti, ir bijai savo vardo (nebekalbant apie savo paties pilko šešėlio baimę), tai tavo vieta laiko mašinoje, gabenančioje į tą netolimą praeitį. Pats supranti, kur.
