Šiandien Vilniaus stoties rajone kalėjimo nėra – jame šmėžinėja tik potencialūs kalėjimo gyventojai – vagišiai.
Panerių gatvę gerai pažįsta ir iš kalėjimų išėję kaliniai – čia įsikūręs Kalinių globos draugijos reabilitacijos centras.
Tačiau mažai net senųjų vilniečių žino, jog šiame turistams nepatraukliame sostinės rajone įdomiai susipynę Vilniaus istoriniai sluoksniai.
Juos tyrinėjo Olego Rimano privačių detektyvų biuro sekliai.
– Kuo privačius detektyvus, kuriems labiau turėtų rūpėti neištikimi sutuoktiniai, sudomino vilniečių beveik nežinomas, turistų nelankomas Vilniaus stoties rajonas? – kalbinome detektyvą O.Rimaną.
– Kadaise čia gyvavo labai svarbus Vilniaus priemiestis – buvo bažnyčia, šalia kapinės, ligoninė, vienuolynas, prie jo neturtingų mergaičių, beturčių ir senelių prieglaudos ir net kalėjimas.
Šiuo kvartalu prieš 20 metų domėjosi istorikė R.Dičiuvienė, architektė A.Samukienė, kiti istorikai. Jų tyrimus mes pratęsėme.
O apie buvusį kalėjimą prie Šv.Stepono bažnyčios istorikai žino labai mažai.
– Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad šis rajonas buvo vieno seniausių Vilniaus Rūdninkų priemiesčio dalis, kad čia buvo laidojamos maro ir badmečio aukos. Šiandien geriausiai žinome tik Šv.Stepono gatvę, kur atnaujinami gyvenamieji namai ir restauruojama Šv.Stepono bažnyčia.
– Ir visas priemiestis buvo vadinamas Šv.Stepono vardu. Šis pavadinimas atsirado nuo 1600 metais čia pastatytos mūrinės Šv.Stepono bažnyčios.
Apie ją ir sukosi priemiesčio gyvenimas. Prie bažnyčios 1600 metais buvo pastatyta špitolė, joje buvo 24 vietos ligoniams, įrengtos 3 koplyčios.
Ji, keletą kartų atstatyta, išliko iki dabar, joje įsikūrusi Lietuvos kalinių globos draugija.
– Minėjote, kad šalia bažnyčios driekėsi kapinės, kurių liekanų dar galima rasti.
– Taip, 1660 metais šalia pradėjo veikti kapinės, oficialiai veikė 225 metus – iki 1885-ųjų, nors visai sunaikintos tik po Antrojo pasaulinio karo. Jas rasti šiandien nelengva.
Čia palaidotas ir architektas, Vilniaus klasicizmo kūrėjas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Mažai kas tai žino ir labai retai prie jam skirtos atminimo lentos kas uždega žvakutę.
– Iš jūsų biuro seklių atlikto tyrimo aiškėja, kad Vilnius garsėjo ne tik kaip bažnyčių, bet ir kaip kalėjimų miestas. Į kalėjimus buvo pertvarkomos bažnyčios ir vienuolynai. Negi nusikaltėlių buvo daugiau nei tikinčiųjų?
– Gal ir ne daugiau, bet nusikaltėliai buvo vežami iš Rusijos, vėliau – iš Lenkijos. Iš tiesų Vilniaus kalėjimų istorija įdomi ir mažai tyrinėta.
1846 metais buvęs Dominikonų vienuolynas taip pat buvo pertvarkytas į kalėjimą. 1869 metais Vilniaus Sluškų rūmuose (dabar T.Kosciuškos g. 10) nutarta įsteigti kalėjimą, kuris buvo pavadintas etapiniu katorgos kalėjimu, o vėliau – politinių kalinių kalėjimu „Citadelė Nr.14“.
Pagrindinis Vilniaus kalėjimas buvo 1819–1820 metais pastatytas Vilniaus gubernijos kalėjimas-tvirtovė Lukiškėse. Iki mūsų dienų jis neišliko. Dabar veikiantis Lukiškių kalėjimas buvo pastatytas 1901–1904 metais ir truputį kitoje vietoje.
– Kalėjimo likimo neišvengė ir dabar restauruojama Šv.Stepono bažnyčia?
– Taip, prie jos veikęs marijavičių vienuolynas 1864 metais caro įsakymu buvo pertvarkytas į Stepono kalėjimą, centrinis bažnyčios įėjimas užmūrytas, dalis bažnyčios atsidūrė kalėjimo kieme. 1892 metais šalia šiaurinio įėjimo į bažnyčią kalėjimo teritorijoje buvo didžiulė dvokianti paplavų duobė.
Tuometis klebonas Djakovskis pasirūpino atsitverti tvora nuo kalėjimo kiemo – jam pavyko ir 1914 metais atstatyti centrinį įėjimą, o atgautą aikštelę iškloti cemento plytelėmis.
Bet po karo Šv.Stepono bažnyčios erdvė buvo visai suniokota. 1926–1928 metais vienuolyno pastatuose įsikūrė plytelių gamybos cechas, o kapinės prie bažnyčios panaikintos ir paverstos statybinių medžiagų aikštele.
– Tačiau Stepono kalėjimas gyvavo toliau, buvo reikalingesnis nei vienuolynas?
– Taip. Prasidėjus karui 1914 metais kalėjimas buvo uždarytas. Bet neilgai.
Sovietų Rusija 1921 metais Stepono kalėjimą perdavė Lenkijai, jis lenkiškai buvo vadinamas „Stefanskie“. Akte konstatuota, kad apleisti pastatai buvo šeši: vyrų ir moterų kalėjimų bei 4 pagalbiniai. Vienu metu čia buvo įkurti bėglių ir repatriantų namai.
1923 metais Lenkijos teisingumo ministerija skyrė Lukiškių kalėjimo viršininką atsakingu už Stepono kalėjimo remontą. Jame buvo numatyta laikyti net apie 800 kalinių.
1925 metų sausį jis ėmė veikti kaip baudžiamasis tardymo kalėjimas – jam buvo priskirtas antrosios klasės režimas.
– Įdomu, kad šis kalėjimas buvo turbūt vienintelis Lietuvoje ir moterų kalėjimas?
– Taip, negana to Stepono kalėjimas apie 1931 metus tapo vien moterų kalėjimu ir veikė iki 1939 metų. Vilnių grąžinus Lietuvai, moterų kalėjimas buvo paliktas, jo viršininku 1940 metų gegužę buvo paskirtas Vytautas Budrys. Bet, Lietuvai praradus nepriklausomybę, okupantams prireikė daugiau kalėjimų.
Lietuvoje 1940 metų gruodį jau veikė 12 NKVD kalėjimų, iš jų du – Vilniuje. Vienas – Lukiškių, antras – buvęs Stepono moterų kalėjimas. Abiejuose buvo kalinami ir vyrai, ir moterys.
– Ar įmanoma anuomet buvo pabėgti iš kalėjimo, gal tirdami jo istoriją radote tokių faktų?
– Rašytojas Hermanas Krukas, rašęs atsiminimus apie Vilniaus getą ir stovyklas, aprašė ir pabėgimą iš šio kalėjimo.
Kalėjime keliskart per savaitę būdavo vykdoma mirties bausmė vokiečių kareiviams. 1942 metų rugsėjį keletas dezertyrų pabėgo požeminiu tuneliu. Bėglius laisvėje kiti vokiečiai aprūpino ir drabužiais, ir dokumentais.
– Šiame kalėjime buvo kalinami nepaklusnūs režimui vokiečių armijos kareiviai?
– Taip. Viena ryškiausių šio kalėjimo istorijų, kurią tyrė istorikė Dalia Epšteinaitė, yra vermachto feldfebelio austro Antono Schmido. Vilniuje jis buvo paskirtas vadovauti skirstymo punktui netoli geležinkelio stoties, kur atitrūkę nuo dalinių kareiviai būdavo siunčiami atgal į frontą.
Kartu jis vadovavo dirbtuvėms, kuriose dirbdavo ir amatininkų iš Vilniaus geto – siuvėjų, batsiuvių. Jis turėjo teisę pats juos pasirinkti gete.
A.Schmidas sugebėjo iš Vilniaus geto išgelbėti ir perkelti į kitus miestus apie 350 žydų. 1942 metų sausį jis buvo suimtas ir įkalintas Stepono kalėjime.
Vasario 25 d. karo lauko komendantūros tribunolas nuteisė jį myriop. Balandžio 13 d. jis, kaip Reicho išdavikas, buvo sušaudytas kalėjimo kieme drauge su šešiais dezertyrais. Jie visi buvo palaidoti Antakalnio karių kapinių pakraštyje.
A.Schmido išgelbėtas poetas Hermanas Adleris po karo jam paskyrė du eilėraščių rinkinius ir sukūrė filmą „Feldwebel Anton Schmid“.
– Ar lietuviai kaip nors įamžino jo atminimą? Antakalnio kapinėse lyg ir yra jam skirtas paminklinis akmuo?
– 1965 metais A.Schmido našlė su dukterimi ir žentu atvyko aplankyti kapo Vilniuje, bet nerado.
1967 metais jai buvo įteiktas Pasaulio tautų teisuolio medalis. 2000 metais ir Lietuvos valdžia įteikė pomirtinį apdovanojimą A.Schmido dukteriai.
2011 metais po ilgų paieškų Vilniaus Antakalnio kapinėse pavyko nuspėti vietą, kur galėjo būti palaidotas A.Schmidas.
Ten atidengtas paminklinis jo simbolinio kapo ženklas.
– Kalėjimo Panerių gatvėje seniai nebėra, kada jis nustojo egzistuoti?
– 1942 metų kovo 23 dieną Vilnių bombardavo Sovietų Sąjungos tolimojo veikimo aviacija.
Tyrinėtojas Antanas Verkelis teigia, kad iš viso buvo numestos 135 bombos, jos pataikė ir į stoties rajoną. Kalėjimas galėjo būti apgriautas, po karo jis nebeminimas.
1945 metų vasario 12 d. Vilniaus geležinkelio stotyje susidūrė du traukiniai. Vienas buvo prikimštas sprogmenų, kitas – sužeistų karių.
Visi žuvo, sprogimas buvo toks stiprus, kad išdužo vos ne viso miesto namų langai, sugriauta galybė pastatų.
Buvo apgriauta ir Šv.Stepono bažnyčia, o šalia buvęs plytelių gamybos cechas ir aikštelė sunaikinti. Matyt, tas sprogimas ir nutraukė kelių šimtmečių Stepono kalėjimo egzistavimą.
– Šiandien važiuojant Panerių gatve matomi kalėjimo vietoje stovintys mūriniai pastatai, įvažiavimą į kiemą saugo metaliniai vartai. Ar šie pastatai – buvusio kalėjimo?
– Taip, prie pat gatvės stovi buvęs kalėjimo viršininko buto ir kanceliarijos pastatas, išlikę buvusios skalbyklos, pirties grotuoti langai. Po 1948-ųjų kapinės prie Šv.Stepono bažnyčios, jai priklausę pastatai, taip pat ir kalėjimo, tapo pramoniniais objektais.
Bažnyčia buvo paversta sandėliu, kapinės sunaikintos.
Apie 1961 metus 2 aukštų buvęs moterų kalėjimas prie pat Panerių gatvės tapo 3 aukštų gyvenamuoju namu.
