Apsigyveno Nausėdžiuose, darbuojasi savanore Vabalninke, iki gimtojo Vilniaus – per du šimtus kilometrų. Tokie dvidešimtmetės K.Rudžionytės gyvenimo pokyčiai įvyko prieš pusmetį.
Kai baigiant gimnaziją K.Rudžionytės žmonės klausdavo, kur stos, mergina juokaudavo: „Ant akmenėlio.“
Nors buvo pirmūnė, vilnietė nesižvalgė po universitetus, nes jau buvo apsisprendusi – taps Lietuvos pakraštyje esančio Vabalninko šeimos ugdymo ir laisvalaikio centro „Aš Jis“ savanore.
„Dabar studijuoju gyvenimo mokykloje, kur sau ir tvarkaraštį susidėlioju“, – aiškino vilnietė.
– Po Vilniaus pirmi įspūdžiai provincijos miestelyje – kokie jie? – pasiteiravome K.Rudžionytės.
– Prieš atsikraustydama Biržų rajone ne kartą lankiausi. Pastaruosius porą metų, kol gyvenau Vilniuje, kaime praleisdavau atostogas ir jau kokius penkerius metus vasaromis stovyklaudavau – tiksliau, dirbdavau savanore vadove Septintosios dienos adventistų bažnyčios Daunorių bendruomenės rengiamose stovyklose vaikams bei jaunimui.
Todėl puikiai žinojau, kur važiuoju. Nors gal nelabai gerai pažinojau žmones, gyvenančius kaime. Aišku, ten turėjau draugų ir pažįstamų, bet kalbu apie daugumą.
Nustebino ir iki šiol stebina žmonių pasitenkinimas primityviu gyvenimo būdu neieškant tikrosios jo prasmės.
Maniau, kad kaimo gyvenimas slopina žmogų, bet, kita vertus, mieste tuo slopintoju gali tapti pramogos ir didelė sparta.
Kitas aspektas – atstumai. Gyvendama Vilniuje daugiau vaikščiojau, o čia nelabai kur pėsčias nueisi. Atstumai nemaži, pavyzdžiui, iki artimiausios kaimo parduotuvėlės – 2 kilometrai, iki darbo Vabalninke – 15 kilometrų, iki artimiausių draugų namų – apie 5 kilometrus.
Supratau, kad kaime būtina turėti automobilį, nes viešasis transportas važinėja labai retai ir yra labai brangus.
Dar vienas dalykas – nenoras tobulėti. Šeimos ugdymo ir laisvalaikio centras „Aš Jis“, kuriame dirbu, rengia nemokamus seminarus, mokymus.
Vilniečiai už tokias paslaugas nepagailėtų keliasdešimties eurų, o čia vietiniai vangiai dalyvauja. Daugelis nevertina ir neteikia didelės reikšmės asmeniniam augimui.
Jie nesupranta tokių panosėje organizuojamų renginių vertės, dėl to labai gaila.
– Bendrauti su kaimo vaikais lengviau, paprasčiau nei su miesto?
– Net nesusimąsčiau apie tai. Pažįstu nuostabių vaikų iš miesto ir iš kaimo.
Vilniečiai, nemanykite, kad kaimo vaikai visą dieną murzini bastosi po laukus! Jie taip pat namie turi kompiuterius, telefonus, internetas pasiekiamas.
Tikrai nebėra tokios ryškios kaimo atskirties nuo miesto. Vaikai tokie pat, tik kaime mažiau galimybių tobulintis.
– Atvykusi į Vabalninką nepajutote smalsių, o gal ir įtarių vietos žmonių žvilgsnių?
– Kuo skiriuosi nuo Vabalninko gyventojų? Argi mano odos spalva kitokia? Argi aš kitaip vaikštau?
Ant kaktos juk neparašyta: „Made in Vilnius“. Vien pasižiūrėjęs niekas nepasakytų, kad esu iš sostinės, o susipažinę artimiau, sužinoję, kad esu iš Vilniaus, dažniausiai užduoda įdomų klausimą: „Kaip?“
„Tai kaip čia iš sostinės į kaimą?“ – taip klausė ne vienas. Dabar atvykę du savanoriai iš Pietų Europos, tai į juos vietiniai tikrai atkreipia dėmesį. O jei buvo smalsių ar įtarių vabalninkiečių žvilgsnių į mane, tikrai nepastebėjau jų, tiek daug nesusireikšminu.
Taip, iš pradžių atrodė keista, kai beveik kiekvienas sutiktas žmogus pasisveikindavo. To Vilniuje nebuvo.
Bet iš pradžių suprasti biržiečių tarmę buvo sunku, reikėdavo vertėjo.
Dabar jau suprantu, kad reikia kitaip kirčiuoti žodžius ir vietoj e sakyti ė.
– Kada supratote, kad dirbate prasmingą darbą?
– Net nebūčiau važiavusi ir pradėjusi dirbti, jei darbas šeimos centre nebūtų prasmingas. Nevažiavau į visišką nežinią.
Su vaikais iš stovyklų jau buvome susidraugavę. Jei studijos būtų atrodžiusios prasmingesnės už savanorystę, būčiau likusi Vilniuje.
Sužinojusi, kad važiuoju į Lietuvos pakraštį, šeima neprieštaravo, nes ir anksčiau man leisdavo daryti, ką noriu.
Pasirinkimui įtakos neturėjo ir draugai.
Tik močiutė, vaikystę praleidusi kaime, baiminosi, kad gyvensiu be elektros ir prapulsiu.
– Sapnuojate Vilnių ar paklausta apie grįžimą išdidžiai atsakote: „Niekada“?
– Kokie kraštutinumai... Krausčiausi žinodama, kad neliksiu čia visam laikui.
Konclagerinių rytinių Vilniaus autobusų ir Neries pakrantės tikrai nesapnuoju, bet vilniečių pasiilgstu, todėl visus draugus, pažįstamus ir būsimus pažįstamus labai kviečiu atvykti į Vabalninką, kad pamatytų, kaip iš tikrųjų gyvenu, ir nesusikurtų klaidingo provincijos įvaizdžio.
– Vis dėlto sutiksite, kad laisvalaikio praleidimo būdų Vilniuje daugiau nei provincijoje?
– Mėgstu tyliame kampelyje skaityti knygas.
Tačiau kai į Nausėdžius turėjo atvažiuoti dainininkai Rytis Cicinas ir Giulija, nusprendžiau nueiti į jų koncertą.
Netikėjau, kad pamatysiu gyvą R.Ciciną tik už penkis eurus. Net draugams Vilniuje gyriausi, kad bus nuotykis, kai su R.Cicinu nusifotografuosiu.
Bet R.Cicinas su Giulija į Nausėdžius taip ir neatvažiavo. Tiesa, lankiausi atlikėjo Domanto Razausko koncerte Biržų pilyje, Boriso Dauguviečio mėgėjų teatro spektaklyje Nausėdžiuose.
