Aukštutinė pilis yra tarsi Lietuvos sostinės karūna, Lietuvoje nėra kitos reikšmingesnės vietos nei Gedimino kalnas ir Aukštutinė pilis. Todėl pilies atkūrimo reikšmė yra milžiniška. Tai būtinas mūsų stiprybės, savosios vertės atkūrimo darbas“.
Gražių žodžių litanija, ką jau mokame, tai mokame. Beje, tokiais gražbyliavimais apie mūsų „senobę“ rėmėsi ir ankstesnės, bet dar nebaigtos amžiaus statybos – Žemutinės pilies, vėliau pervadintos į Valdovų rūmus, oficiali atstatymo koncepcija. Tuomet buvo aiškinama, kad atkurti Žemutinę pilį yra nepaprastai svarbu, nes tai „mūsų valstybingumo simbolis“, o Valdovų rūmai taps „šalies svarbiausiu kultūros, švietimo, politinio(!) gyvenimo centru“.
Aukštutinei piliai, kaip matome, liko tik „pergalingos Lietuvos“ vardas. To, matyt, darbų pradžiai užteks. Žodžiu, Lietuva be dviejų pilių, Lietuva be ateities...
Kokia buvo toji Aukštutinė pilis nelabai kas ir žino. Flamandų diplomatas Ghillebertas de Lannoy, aprašydamas savo kelionę į Lietuvą 1414 m. Vilniuje matė akmenimis, žeme ir mūru sutvirtintą pilį ant aukšto smiltingo kalno. Viduje pilis buvo visa iš medžio. Vėliau čia buvo ginklų sandėlis, kalėjimas, dar kelis šimtmečius tik griuvėsiai.
Architekto apskaičiavimais, Vytauto laikų gotikinei piliai, kartu ir kunigaikščio rezidencijai atkurti, nors ir nežinoma, kaip visa tai atrodė, reikėtų maždaug 30–40 milijonų eurų (tiek pat iš pradžių buvo planuojama ir Valdovų rūmams, toli gražu nebaigus statybų jau išleista 100 mln.).
Kad jį užvaldžiusi idėja taptų tikrove, A.Kaušpėdas žada pasitelkti visas jam prieinamas priemones, bet pirmiausia reikia ja užkrėsti kuo daugiau žmonių, „jei visuomenė patikės, pilis bus atstatyta, bet jei sakys: kam to reikia, tada, žinoma, nieko nebus“, pripažino „Anties“ lyderis.
Tarptautinė architektų bendruomenė aiškina, kad „atstatyti“ niekieno nematytą kokį nors, pvz., XIII amžiaus statinį nuo nulinio taško (būtent taip tektų „atstatyti“ ir Aukštutinę pilį) ir tai vadinti „atstatymu“ prieštarauja visuotinai suprantamiems istorinių pastatų konservavimo principams. Lietuvoje manoma kitaip.
Štai Valdovų rūmų koncepcija buvo „pirmiausia parodyti atkūrimo laikmetį“, t.y. XXI amžių, o ne „buvusių rūmų architektūros ir išraiškos priemonių lygį“, t.y. XVI amžių, nes tų priemonių – keleto krosnies koklių, ar kokių nors apdailos detalių Valdovų rūmuose užteko gal vienam kitam kambariui (Aukštutinėje pilyje nebus ir to).
Žemutinės pilies išraiškos priemonės, t.y. XVI amžius čia vaizduojamas metrinio storio sienomis, bet nė kiek neslepiamas ir rūmų atstatymo laikas, t.y. XXI amžius su suomiškais liftais. Tokiu neva atstatymo keliu ko gero žadama eiti ir Aukštutinėje pilyje.
Matyt, abiejų pilių statyba turi tokį pagrindimą: kadangi tokie ar panašūs objektai kažkada buvo, todėl būtinai reikia juos atstatyti. Beveik kaip ir su atomine elektrine. Buvome juk atominė valstybė, todėl reikia vėl tokia būti. Gerai, kad nekliedima dėl kažkada, gal XIV amžiuje buvusios intensyvios laivybos Nerimi tarp Vilniaus ir Kauno ir nereikalaujama jos atkurti.
Įdomiausia, kad nebaigus vieno projekto, jau imamasi kito, šiam kaip reikia dar neįsibėgėjus, tautą imama atakuoti dėl trečio. Su Ignalinos atomine kankinsimės dar du, o gal ir penkis dešimtmečius, o jau sukame galvą dėl Visagino. Dar nebaigti Valdovų rūmai – visiškai juos pabaigti gali užtrukti dar ne vieną dešimtmetį, o jau svaigsta galvos dėl Aukštutinės pilies.
Vis dėlto, panagrinėkime A.Kaušpėdo pasiūlymą. Apie Aukštutinę pilį visuomenei buvo priminta dar prieš 15 metų, kai jos vaizdas atsirado Valdovų rūmų atstatymo akcijos plakate (taip pat ant ta proga pagamintų prestižinių saldainių dėžučių). Tai 1894 m. Juozo Kamarausko nulieta akvarelė „Valdovų rūmai ir Aukštutinė pilis“. Paveikslas gana gražus, didesnę jo dalį kaip tik užima Aukštutinė pilis, matyti ir dar Katedros kampas, tačiau jo sukūrimo data visą atstatymo akciją apverčia aukštyn kojomis.
1894 m. suėjo beveik 100 metų, kai šalia ką tik pastatytos Katedros buvo visiškai nugriauti Valdovų rūmai (tiksliau dar buvę jų griuvėsiai) ir dar pora šimtmečių, kai iš Aukštutinės pilies mažai kas buvo likę, nes XVII a. pradžioje jos liekanos jau buvo per prastos netgi kalėjimui.
J.Kamarauskas, kaip dailininkas, gyveno savajame architektūrinių fantazijų pasaulyje ir jo sukurtos daugybė Vilniaus panoramų buvo tik tų įsivaizduotų reginių vaisius. Sudėti į vieną paveikslą pastatus, niekada kartu nestovėjusius – Katedrą, Valdovų rūmus ir Aukštutinę pilį – tai tik vaizduotės žaismas, o jei tiksliau – architektūrinė kakofonija (Katedra ir Valdovų rūmai taip pat kartu nestovėjo).
Vis dėlto, kaip ir A.Kaušpėdas prisipažinsiu, kad jei visa ar dauguma visuomenės vis dėlto pritars pilies statybai, paklusiu jos nuomonei ir nestosiu prieš, tegu stato tą pilį, juk ne mano kieme. Žinoma, tokios pilies, kaip Mont Saint Michelle Prancūzijoje, nepastatysime, bet pagal Jurgį ir kepurė. Netgi pasiūlysiu finansavimo variantą.
Pavyzdžiui, sugrąžinti Aukštutinei piliai vieną iš jos buvusių funkcijų – čia įsteigti bajorų (dabar vadintume dėl korupcijos susitepusių asmenų) kalėjimą. Tuomet finansavimo reikalai lengvai išsispręstų, nes kandidatų netrūktų. O kalbant rimtai, Aukštutinės pilies urbanistinė idėja būtų buvus ko gero priimtinesnė nei Valdovų rūmai. Deja, jie pastatyti ir Katedros aikštė sudarkyta visiškai nelauktu svetimkūniu.
Stipriu statybos koziriu galėtų būti ir gerai parengtas verslo planas. Pavyzdžiu galėtų būti tuomet aktyviai reklamuotas tokio tipo Valdovų rūmų dokumentas, cituoju:
„kasmet Vilnių aplanko 650 tūkst. turistų; čia jie išleidžia apie 1,2 mlrd. litų; 80 proc. turistų yra užsieniečiai; 60 proc. turistų lanko muziejus; pailgėjus viešnagei (aišku, Valdovų rūmų aplankymui) ir padidėjus pajamoms 5-10 proc., susidarytų 60-120 mln. litų papildomų pajamų kasmet, iš kurių bent 9-18 mln. litų būtų mokesčiai. Kasdien Valdovų rūmus aplankys 6 tūkst. lankytojų, per metus 1,8 mln. Iš bilietų bus galima uždirbti apie 15 mln. litų“.
Žodžiu, ne rūmai, o aukso kasyklos. Tiesa, realybėje to aukso lietaus nesulaukėme, užpernai ir pernai Valdovų rūmus aplankė po 200 tūkst. lankytojų, taip, matyt, bus ir ateityje. Iki 1,8 milijono dar toloka... Bet juk svajoti galima, o skaičius pakoregavus į didėjimo pusę būtų lengviau gauti finansavimą.
Apskritai, statybos pagrindu imti tezę, kad tik Valdovų rūmuose, iš esmės archeologijos muziejuje, o vėliau gal ir Aukštutinėje pilyje „lietuvis galės pasijusti laisvos tautos nariu, valstybės piliečiu“, nėra pats stipriausias argumentas, greičiau tik noras jį matyti.
Dar grįžkime prie A.Kaušpėdo minčių. „Akivaizdu, kad bus klausiančių, kam to reikia, juk Lietuvoje nestinga sričių ir žmonių, kuriems trūksta pinigų. Pavyzdžiui, pensininkai. Bet valstybei tokia suma – nedidelė. Maždaug trečdalis to, ką reikėjo sumokėti už Valdovų rūmus...“. Norėčiau tik paklausti: jeigu valstybei tai tikrai nedidelė suma, kodėl tuomet tų pinigų ji ligi šiol neatidavė pensininkams, o Sodrą verčia milijardus skolintis, o vėliau dešimtmečiais tų pensininkų vaikams, anūkams ir proanūkiams tą skolą grąžinti.
„Lietuvos pensininkų padėties tokia suma niekaip nepakeistų (atseit, neverta ir teptis rankų). Be to, neabejoju, kad net ir pensininkai norėtų prie tokio projekto simboliškai vienu kitu euru prisidėti“. Betgi pradžią vienu kitu tūkstančiu galėtų parodyti pats A.Kaušpėdas arba straipsnyje minėtas Gitanas Nausėda, kurių pajamos turbūt didesnės už vidutinę pensiją?
Ta proga vėl prisiminsiu Valdovų rūmus. Jų statybos pradžioje kilo pasiūlymas visuomenei „susimesti“ kokius 25 milijonus, likusius turėtų pridėti valstybė. O naivume!
Kažkada Lietuvoje vyko vajus surinkti milijoną litų „vargšams“ „Žalgirio“ krepšininkams. Buvo surinkta berods 17 tūkstančių litų, iš kurių 10 tūkst. paaukojo pats akcijos organizatorius. Į Valdovų rūmų sąskaitą taip pat buvo bandyta surinkti tuos 25 milijonus. Deja, per metus buvo surinkta tik panaši suma kaip ir Žalgiriui. Po tiek pinigų kasmet renkant Aukštutinei piliai, net po šimtmečio jos kasoje nebus nė dviejų milijonų. Mažoka.
2023-iaisiais Vilnius švęs 700 metų jubiliejų. A.Kaušpėdas mano, kad iki šios šventės reikia pastatyti senovinę pilį, panašią į kažkur Europoje ar pasaulyje dar išlikusią. Bet ar nevertėtų pažvelgti, kaip jubiliejus švenčia pasaulis? Štai Paryžiuje Didžiosios prancūzų revoliucijos 200 metų jubiliejui buvo pastatyta... ne, ne Bastilijos kalėjimo kopija, bet puikūs Bastilijos operos rūmai, nacionalinė biblioteka, Didžioji arka La Defense rajone.
Toks ir turi būti jubiliejus su naujais moderniškos architektūros ar miesto infrastruktūros pavyzdžiais. Jei nors maža to dalelė būtų pastatyta Vilniuje, tai būtų kur kas prasmingesnė investicija nei kokio nors XIII amžiaus pastato muliažas.
