Tai buvo ne šiaip mažos tautos valstybė, bet sukurta saujelės kaimiečių inteligentų, kurių dauguma pažinojo vienas kitą ar net buvo susiję giminystės ryšiais. Tapti „švogerių respublika“ Lietuvai buvo neišvengiama lemtis nuo pat valstybės atsiradimo – anot istorikų ir politologų, būtent neišvengiama lemtis – nebūtų „švogerizmo“, nebūtų ir tautinės Lietuvos. Toks jau istorijos akibrokštas: valstybės kūrimosi pradžioje buvusios vertybės, taigi artimi, asmeniniai politinio elito ryšiai, dabar tapo smerktinais dalykais, dėl kurių galima sulaukti ne tik prezidentės Dalios Grybauskaitės pagrūmojimų, bet ir tardymų STT kabinetuose.
Tiesa, jau tarpukario Lietuvoje būta kandžių įžvalgų, kad valdžioje atsakingus postus laiko užgulę tarpusavyje giminystės, artimos pažinties ir draugystės ryšiais susiję asmenys. Bet tai buvo daugiau pašaipų, anekdotų objektas, o ne smerktinas reiškinys, dėl kurio gali nukentėti politinė ir tarnybinė karjera.
Dabartiniai pasipiktinimai premjero Algirdo Butkevičiaus žento Evaldo Vaitasiaus veikla ar tuo, kad Seimo pirmininkė priėmė į sekretoriato tarnybą savo kirpėjos dukterį, tada būtų buvę sunkiai suvokiami. Tokie dalykai atrodė savaime suprantami.
Ir vargu ar kam nors būtų sukėlę nuostabą, kad anūkas perima partijos vairą iš senelio, kaip kad konservatorių vedliu tapo Gabrielius Landsbergis, šios dešiniųjų partijos įkūrėjo Vytauto Landsbergio anūkas.
Sprendė mažame rate
1918-aisiais Lietuva, kaip tautinė valstybė, buvo sukurta tautos valia – tai faktas. Bet nors šiais laikais skundžiamasi, kad valdžia nutolusi nuo tautos, tarpukariu, ypač po 1926-ųjų perversmo, atotrūkis buvo ne mažesnis. Ir nuolat didėjo artėjant okupacijai.
Svarbiausi valstybės reikalai buvo sprendžiami ne Seime, kuris 1926-aisiais buvo išvaikytas, o 1936 m. išrinktas netiesioginiais rinkimais ir iš esmės pavaldus prezidentui. Pagrindiniai projektai buvo aptariami Prezidentūroje Kaune prie krupniko taurelės, nedideliame artimų žmonių rate. Čia jau ryškios sąsajos su dabartimi, išskyrus tai, kad Prezidentūroje Vilniaus S.Daukanto aikštėje krupniko nepatiekiama.
Net katastrofos išvakarėse, 1940 metų birželio 15-ąją, lemtingą sprendimą nesipriešinti, paklusti sovietų okupantų valiai to meto politikų viršūnėlė priėmė be jokio pasitarimo su tauta, uždarame Vyriausybės ir valdančiosios Tautininkų partijos grietinėlės posėdyje.
Nepotizmas (giminaičių ir artimųjų globa pasinaudojant tarnybine padėtimi) ir protekcijos buvo įprasta politinė praktika, nors visuomenė į tokius dalykus jau ir tada skersakiavo.
Kad žmona ar giminaičiai dirba vyro vadovaujamame departamente, nieko nestebino. Tiesa, kilus ekonominei krizei, bandyta susigriebti. 1933 metais su Antano Smetonos pritarimu Vyriausybė nurodė atleisti valdininkų žmonas iš jų vadovaujamų žinybų. Bet šio nutarimo paisė anaiptol ne visi valdininkai.
Be svainio – nė žingsnio
Vienas ryškiausių tarpukario politinio elito klanų, dabartiniu vertinimu, būtų prezidento A.Smetonos 1874–1944) ir jo svainio Juozo Tūbelio (1882–1939) derinys. J.Tūbelis, vienas įtakingiausių tarpukario Lietuvos politikų ir Tautininkų partijos šulų, buvo vedęs A.Smetonos žmonos Sofijos Chadakauskaitės (Chadakovskos) seserį Jadvygą. Vedė ją 1919 metais, kai A.Smetona jau buvo faktinis nepriklausomybę neseniai paskelbusios valstybės vadovas.
J.Tūbelis po tautininkų perversmo užėmė finansų ministro postą, o nuo 1929 iki 1938 metų vadovavo Vyriausybei, taigi buvo antras pagal įtakingumą asmuo Lietuvoje po A.Smetonos.
„Kito tokio draugo, koks Juozas man buvo, aš neturiu. Jis man ne tik draugas, bet ir artimiausias asmuo valstybės darbe ir mano gyvenime“, – šie A.Smetonos žodžiai, kuriuos valstybės vadovas ištarė 1939-ųjų rugsėjį per J.Tūbelio laidotuves, geriausiai apibūdina dviejų valdžios vyrų santykius.
A.Smetona savo draugu ir svainiu pasitikėjo besąlygiškai – nepasitaręs su svainiu jis nepriimdavo jokių svarbesnių sprendimų.
Lietuvos kariuomenės vado Stasio Raštikio (1897–1985 m.) karjera taip pat pažymėta giminystės žyme, nors nėra duomenų, kad aukštą postą jis pasiekė pirmiausia todėl, kad vedė A.Smetonos dukterėčią Eleną Smetonaitę.
Prezidento šeimos nariu jis po vedybų tapo 1929-aisiais turėdamas majoro laipsnį ir buvo išsiųstas mokytis į Berlyno karo akademiją. Grįžęs 1932 m. karjeros laiptais jau ne kopė, o skriejo: jam suteiktas pulkininko laipsnis, po dvejų metų, 1934 m., jis jau paskiriamas generalinio štabo viršininku, netrukus – ir kariuomenės vadu.
Pelningus valstybės užsakymus gaudavo valdančiajai grupuotei artimi verslininkai, arba tie, kurie tiesiog turėjo daug pinigų ir galėjo greitai įgyvendinti projektus. Konkursai buvo skelbiami retais atvejais ir užsakymus gaudavo nebūtinai tie, kurie juos laimėjo. Pavyzdžiui, Kauno sporto halės statybos konkursą (varžytynes) laimėjo garsi ano meto Dovydo ir Gedalio Ilgovskių firma, sutartis sudaryta su mažiau žinoma Petro Dėdelės firma.
Komjaunuoliški skaidrumo prietarai
Tačiau dabartiniai Lietuvos istorikai neskuba daryti išvadų, kad viešųjų ir privačių interesų sampyna tarpukario laikais valstybei kenkė. Gal net atvirkščiai – labiau padėjo. Arba nebuvo kitos išeities.
„Pažvelkime į tą laiką – 1918-aisiais Lietuva gimė kaip tautinė valstybė, etnolingvistiniu pagrindu. Lietuvių tautinio atgimimo branduolys, lietuvių inteligentija buvo labai negausi, politinio elito nepotizmas buvo neišvengiamas. Elito atstovus siejo giminystės ryšiai, jie buvo mokyklos, studijų draugai. Ir nematau čia nieko bloga. Na, ir kas, kad J.Tūbelis giminiavosi su A.Smetona? Valstybės kūrimo procesui tai jokios neigiamos įtakos nepadarė“, – tikino žymus Lietuvos istorikas, profesorius Egidijus Aleksandravičius.
Mokslininkas sakė, kad jam nepatinka dabartinis naivus, „komjaunuoliškas“ požiūris į politikų, aukštų valdininkų asmeninius ryšius, kurie pernelyg pabrėžiami ir vertinami pagal skaidrumo standartus dogmatiškai, neatsižvelgiant į aplinkybes.
„Kodėl giminystė – nusikaltimas? Kodėl tokiais atvejais iš karto šaukiama – interesų konfliktas! Juk gali būti ir interesų sutapimas. Kaip buvo A.Smetonos, J.Tūbelio, Stasio Raštikio atveju tarpukario laikais. Ne nepotizmas, protekcijos, o kilni draugystė. Iš to meto politinės kultūros dabartiniams vienas kitą purvais drabstantiems, net prie mažmožių kimbantiems politikams derėtų pasimokyti. Pavyzdžiui, užkietėjęs tautininkas, konservatyvių pažiūrų rašytojas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas taip pasakė apie laisvamanį liberalą Joną Šliūpą: griežtai nepritariu jo pasaulėžiūrai, bet labai gerbiu kaip dorą žmogų ir aukštai vertinu jo nuopelnus lietuvybei“, – kalbėjo E.Aleksandravičius.
Inteligentų – tik saujelė
Tačiau kaip vertinti faktą, kad valdančioji Tautininkų partija 1934 metais A.Smetonai 60-mečio proga padovanojo dvarą Ukmergės apskrityje? O visuomenė iš esmės nereagavo, tai atrodė tarsi savaime suprantama – Tautos Vadas nusipelnė tokios dovanos.
Dabartinės nepriklausomos Lietuvos laikais juk kilo didelis skandalas, kai buvo nutarta 1990-ųjų Kovo 11-osios akto signatarams skirti sklypus lengvatinėmis sąlygomis.
„Autoritarinis A.Smetonos režimas, aišku, turėjo savo negatyvių ypatumų, ir nemažai. Bet jei jau lygintume – valstybės išlaidos, tarkime, skirtos Vytauto Landsbergio apsaugai per 25 metus, galbūt irgi pasiekė dvarelio kainą, – atkirto E.Aleksandravičius. – Ir su visu mano neprielankumu A.Smetonai man priimtinas Mykolo Romerio išsakytas vertinimas. M.Romeris apie A.Smetoną sakė, kad nors jis buvęs nacionalistas, bet ir aukštos kultūros žmogus.
Kitas istorikas – Antanas Kulakauskas taip pat atkreipė dėmesį, kad tarpukario Lietuvos politinio elito branduolys buvo itin negausus ir kaimietiškas savo kilme.
„Apie 85 proc. ir net daugiau lietuvių elito buvo iš valstiečių kilmės sulenkėjusių bajorų, tautinės valstybės pusėn stojo tik vienas kitas. Kaimietiškos kilmės inteligentams giminystės, draugystės ryšiai labai svarbūs. Iš to, matyt, ir kilo politinės „švogerystės“ reiškinys. Mažoms tautoms tai neišvengiama, ir dabar Lietuvoje giminystė, asmeniniai ryšiai, privatūs ir viešieji interesai skaidrumo požiūriu pernelyg suplakami į vieną vieną krūvą ir perdėtai sureikšminami“, – teigė A.Kulakauskas.
Jis ironiškai pažymėjo: „Jeigu taip mąstytų islandai, jie iš viso nebūtų sukūrę valstybės. Islandų yra trys šimtai tūkstančių, ten beveik visi vienas kitą pažįsta ir neišvengiama, kad svarbius postus užimančius politikus gali sieti giminystė, senos asmeninės pažintys.“
Nuteisė ir išteisino
Nusivylimas savanaudiškais Antrosios Respublikos (po 1990-ųjų kovo 11-osios) valdančiųjų politikų poelgiais, korupcijos skandalai kuria gerokai pagražintą tarpukario Lietuvos įvaizdį, ano meto politinį elitą vaizduojant kaip skrupulingai sąžiningą ir atsidavusį viešajam interesui.
Net ir istorikas E.Aleksandravičius, anaiptol nelinkęs idealizuoti smetoninės santvarkos, ne kartą išsakė nuomonę, jog „Kauno Lietuvos“ politikų karta buvo labiau idealistų, o ne karjeristų valdoma valstybė, nors su „švogerių respublikos“ apraiškomis.
Vis dėlto tarpukario Lietuva anaiptol nebuvo skaisti politinė mergelė ir anaiptol ne vien dori berneliai po jos sijonu sukosi. Būta tokių korupcijos ir politinių skandalų, kurie stulbina panašumu į dabarties aktualijas.
Dalį visuomenės pribloškė Apeliacinio teismo sprendimas panaikinti Vilniaus apygardos teismo paskelbtą laisvės atėmimo nuosprendį Viktorui Uspaskichui už sukčiavimą, juodąją buhalteriją ir skirti jam tik piniginę baudą.
Daug kuo panaši istorija nutiko ir Smetonos laikais. Jos centrine figūra tapo Jonas Lapėnas, įtakingas Tautininkų partijos veikėjas, stambaus monopolinio susivienijimo „Maistas“ direktorius.
Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasaulinėje rinkoje atpigus žemės ūkio produktams, ypač bekonams, kainos krito ir Lietuvoje. Valstiečiams auginti bekonus pasidarė nenaudinga. Lietuvos Vyriausybė, siekdama išlaikyti konkurenciją su kitomis valstybėmis Anglijos rinkoje, įvedė priemoką iš valstiečių superkamiems bekonams. J.Lapėnas su savo bendrais, užimančiais „Maisto“ bendrovės fabrikuose vadovaujamus postus, ėmė mulkinti ūkininkus.
Supirkinėdami bekonus (iki 100 kg), jei nors kilogramu viršydavo nustatytą svorį, priskirdavo prie lašininės mėsos kategorijos, taip mažindami kainą ir priemokas.
Tyrimo metu nustatyta, kad J.Lapėnas su bendrininkais valstybės ir ūkininkų sąskaita pasiglemžė apie šešis milijonus litų.
Lietuvoje plačiai kalbėta, kad J.Lapėnas tokias dideles machinacijas darė ne be A.Smetonos ir jo svainio J.Tūbelio žinios.
1936 m. teismas J.Lapėną nuteisė 8 metus kalėti sunkiųjų darbų kalėjime ir priteisė išmokėti „Maistui“ pusę milijono litų. J.Lapėnas buvo suimtas, bet kalėjime išsėdėjo tik metus.
Apeliaciniai rūmai šį nuosprendį panaikino. Tačiau Vyriausiasis tribunolas Apeliacinių rūmų sprendimą sustabdė ir byla grįžo į Apeliacinius rūmus. J.Lapėnas vėl buvo išteisintas. Apeliacinių rūmų sprendimą dabar jau patvirtino ir Vyriausiasis tribunolas, tik pats J.Lapėnas to nesužinojo, nes mirė nesulaukęs galutinio išteisinamojo nuosprendžio.
Paslaptingoji K.Olšausko byla
Tais laikais Lietuvą buvo sudrebinusi prelato Konstantino Olšausko byla, kai kuriais bruožais primenanti kruvinąją Kauno pedofilijos dramą.
1928 metais ant Vytauto kalvos Birštone buvo rasta pasmaugta Stasė Ustijanauskienė. Tada niekas neabejojo, kad ji – buvusi kunigo, prelato K.Olšausko meilužė, su kuria jis esą sugyvenęs vaiką.
K.Olšaukas buvo vienas Lietuvos valstybės kūrėjų, žymus Krikščionių demokratų partijos, katalikų veikėjas. Nors įrodymų beveik nebuvo jokių, parodymus davę liudininkai painiojosi, kunigas 1929 metais buvo nuteistas už žmogžudystę 8 metus kalėti. Lietuva tada suskilo į dvi stovyklas. Teismo rūmus Kaune apsupusi minia išsiskyrė: vieni reikalavo teisingumo įsitikinę K.Olšauko kaltumu, kiti šaukė jį esant nekaltą ir reikalavo išteisinamojo nuosprendžio.
Ar jis iš tiesų nužudė jį neva šantažavusią meilužę, liko neaišku. 1931-aisiais jis A.Smetonos dekretu buvo paleistas. K.Olšauskas pasamdė privačius seklius tikrajam moters žudikui išsiaiškinti. Po dvejų metų jį, grįžtantį iš Palangos į savo dvarą Laukžemėje, nušovė eigulys. Už ką – taip pat nežinia. Kalbėta, jog S.Ustijanauskienė buvo įsipainiojusi į lenkų šnipų tinklą, o eigulys buvęs slaptasis agentas.
Pagal kitą versiją, kunigas su eiguliu tiesiog buvo susivaidiję dėl miško.
Pašto viršininkas vogė pašto ženklus
Vis dėlto tarpukario teismai parodydavo ir aštrius dantis, nepaisant teisiamojo nuopelnų ir valstybinio svorio.
Pavyzdžiui, Lietuvos pašto valdybos pirmininkas Adolfas Sruoga, „Dievų miško“ autoriaus Balio Sruogos brolis, praturtėjo klastodamas ir vogdamas pašto ženklus. Pradedant 1923 metais, kasmet jų pavogdavo maždaug po 286 tūkst. Taip iš valstybės iždo pasisavino beveik 3 milijonus litų.
Faktas, kad pašto viršininkas – vagis, pribloškė to meto Lietuvos visuomenę. Teisme paaiškėjo, kad A.Sruoga, būdamas valstybinės pašto žinybos direktorius, pats valdė ženklų sandėlį niekam nepatikėdamas jo rakto ir atskaitomybės. Tad galėjo nekontroliuojamas imti iš sandėlio ženklus ir tik jam žinomais būdais juos pardavinėti. Nustatyta, kad A.Sruoga per jam pavaldžius asmenis Klaipėdoje ir Kaune už pašto ženklus yra gavęs apie 40 tūkst. Lt, tačiau dauguma ženklų buvo parduota aplinkiniais keliais per vieną Vokietijoje gyvenantį filatelininką.
A.Sruogai buvo atseikėta su kaupu – jį teismas nuteisė 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo.
Priešstata sovietinei okupacijai
Kodėl tarpukario Lietuva, lyginant su dabartimi, taip idealizuojama, nors ji anaiptol nebuvo ideali ir ne visi jos veikėjai skaidrūs it ašara?
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, istorikas ir filosofas Šarūnas Liekis paaiškino: „Kiekviena tauta turi savo Didįjį pasakojimą, su mitais sumišusį tikros istorijos variantą. Tarpukario Lietuva yra svarbi to pasakojimo dalis. Idealizuoti vertė ir sovietinė okupacija. Smetoninė Lietuva buvo lyginama su sovietine ir, aišku, ne pastarosios naudai.“
Ar tarpukario Lietuvos laimėjimai atrodytų kuklesni ir mažiau sureikšminti, jei ne sovietinės okupacijos 50-metis, jei valstybė būtų išlaikiusi tęstinumą?
„Turbūt taip, vertintume kritiškiau. Iš tiesų pasiekta labai daug – atsirado modernūs, europietiški miestai, ypač tai pasakytina apie laikinąją sostinę Kauną. Bet smetoninė Lietuva išsivystymu anaiptol neprilygo, tarkime, Čekoslovakijai. Socialinė statistika buvo baisi – apie 30 proc. Lietuvos kaimo žmonių gyveno dūminėse pirkiose, net miestuose tik turtingesniuose namuose buvo kanalizacija. Tais laikais čekų miestuose jau lauko išviečių nebebūta“, – kalbėjo istorikas.
Tačiau, Š.Liekio įsitikinimu, tai nesumenkina tarpukario politikų, nors ir susipančiojusių „švogerystės“, protekcionizmo pančiais, žygdarbio: iš atsilikusios kaimo bendruomenės, kurioje tik retas mokėjo rašyti ir skaityti, sukurti modernią valstybę pagal to meto Europos standartus.
