Palikime šiuos „karpymus“ ir „formavimus“ istorijos vertinimui. O dabartinę padėtį reikėtų įvardyti taip: žmonės turi laikytis tos valstybės įstatymų, kurioje jie, gal ir ne visada noromis atsidūrė, pvz., lietuviai Baltarusijoje ar Lenkijoje, bet lygiai taip pat lenkai Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje. Ir nereikalauti daugiau teisių vien dėl to, kad kažkada čia buvo tos dabartinės mažumos valstybė.
Paminėtais atvejais daugmaž taip ir yra. Išskyrus vienintelį: lenkus Lietuvoje. Čia jie, deja, sau leidžia teigti, kad nesilaikys Lietuvos įstatymų, arba, kad reikia įstatymų ar teisės aktų, kitokių, nei visiems Lietuvos žmonėms, taigi, specialiai jiems.
Ligi šiol tokią politiką varė patys Lietuvos lenkai savo lenkakalbėje žiniasklaidoje, taip pat skunduose tarptautinėms organizacijoms bei Lenkijos valdžiai, kuri ta proga su malonumu triuškino Lietuvą dėl jos politikos lenkų mažumos atžvilgiu.
Prie to mes jau pripratome, žinome, kad iš viso pasaulio šalių pragaras lenkams, jų vertinimu, yra tik Lietuvoje. Vis dėlto, lenkų spaudimas pernai lyg ir atlėgo, išskyrus mišias Vilniaus Aušros vartuose prieš lietuvių kalbos mokymą ir vienos lenkų mokyklos perkėlimą... ne, ne į Lenkiją, bet į kitą Neries krantą Vilniuje. Taip pat sumažėjo skundų pasauliui, atsirado netgi minčių, kad vardai ir pavardės lenkiška rašyba nėra pats svarbiausias jiems dalykas, o svarbesniu tapo kai kurių protingesnių lenkų susirūpinimas aiškiai reiškiama Lietuvos lenkų parama Rusijos agresyviai politikai.
Štai tokiu metu į sceną išėjo lietuviai, pritariantys agresyviajam lenkų mažumos sparnui ir keikiantys Lietuvą už tai, kad nesirūpina išskirtine Lietuvos tauta – lenkais. Prieš savaitę žiniasklaidoje pastebėjau netgi gerbiamą ministrą pirmininką Algirdą Butkevičių, reiškiantį apgailestavimą dėl esą netinkamo Lietuvos elgesio.
Kalbėdamas lenkų radijuje „Znad Wilii“, į laidos vedėjos akibrokštą esą Lenkija laukia iš Lietuvos rimtų žingsnių dėl lenkų tautinės mažumos problemų ir konkrečiai dėl pavardžių rašymo, premjeras vietoje to, kad pasiūlytų kaimynų šaliai nesikišti į kitų valstybių reikalus, tarsi pritardamas Lenkijai ėmėsi aiškinti, kad jis irgi yra nepatenkintas dėl neišspręsto klausimo – lenkų pavardžių rašymo. Anot jo, trypčiojimas vietoje ir sprendimų nepriėmimas nesuartina dviejų tautų. Ir kaip visada pažadėjo (už Seimą!), kad pavasarį reikalas bus išspręstas.
Čia galima būtų paminėti Latviją, kuri atsakydama Europos teismui dėl savo piliečių pavardžių privalomo latvinimo, pasiūlė Europai nesikišti į Latvijos piliečių pavardžių formavimą. Ir Europa, o su ja ir Lenkija dėl jai rūpimų Latvijos lenkų pavardžių, rašomų pagal skambesį ir būtinai su latviškomis galūnėmis, be prieštaravimų Latvijos paklausė!
O Lietuva klauso... Lenkijos reikalavimų, nors Lietuvos lenkai to „reikalo“ jau neakcentuoja, manydami, kad lenkų „surusėjimas“ yra didesnė bėda nei pavardės. Bet tą pradėjo akcentuoti Lietuvos valdžia, nors to niekas ir neprašo.
Priminsiu premjerui ir jo gausiems patarėjams, kad nelietuvių tautybės Lietuvos piliečių vardai ir pavardės pagal 1991 01 31 AT nutarimą rašomi lietuviškais rašmenimis pagal tarimą. Lietuviškos galūnės jiems gali būti pridedamos arba ne. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje įrašytas mažumų pavardžių vartojimas pagal tos kalbos skambesį.
Europos konvencijoje sakoma, kad „šalys gali vartoti savo oficialios kalbos abėcėlę, kai reikia rašyti tautinei mažumai priklausančio asmens vardą pagal jo fonetinę formą“.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija savo išvadoje reikalauja išlaikyti pagrindinį principą rašyti pavardes lietuviškais rašmenimis pagal tarimą, tik išplėsti išimtį, dabar taikomą piliečiams, turėjusiems kitos valstybės pilietybę (t.y. rašyti pavardę pagal dokumento šaltinį) ir ją taikyti užsieniečio sutuoktinei ir jų vaikams.
Ir jeigu šių argumentų neužtenka, pasiūlyti Lenkijai pasižiūrėti į savo piliečių lietuvių pavardes, kurios neatitinka nei Lietuvos ir Lenkijos sutarties, nei Europos konvencijos. Bet Lietuva, laikydamasi geros kaimynystės principų dėl to Lenkijai pretenzijų nereiškia.
O dėl Premjero žadėto Vardų ir pavardžių įstatymo priėmimo pavasarį, tai juk dar net nėra atitinkančio kalbininkų išvadą projekto. Tai iš kur tas įstatymas gims, negi iš Šventosios Dvasios? Beje, Premjero garantija yra tokia, kad kovo mėnesį bus surinkti reikalingi parašai (šiandien jų dar nėra), kad įstatymo projektas (jo irgi nėra) bus tik įtrauktas į darbotvarkę (kas dar negarantuoja jo priėmimo). Tai kam tie pažadai?
Vis dėlto yra kur kas blogesnis dalykas, kad ne lenkų, o lietuvių žiniasklaidoje pačių lietuvių lūpomis skamba pritarimo lenkų „agresyviajai mažumai“ balsai. Štai Lietuvos valstybinėje televizijoje vieną gražų vakarą laidos vedėjas Edmundas Jakilaitis pasikvietė garbingus svečius publicistą Rimvydą Valatką, advokatą ir premjero konsultantą Česlavą Okinčicą ir politologą Lauryną Kasčiūną.
Nors laidos vedėjas žadėjo panagrinėti padėtį Lenkijoje, bet kalba kažkodėl greitai pasisuko į lietuvių daromas skriaudas Lietuvos lenkams. Štai R.Valatka trenkė: „Manau, nereikėtų tikėtis geresnių Vilniaus ir Varšuvos santykių, nes lenkų mažuma ir jų nesprendžiamos problemos vis tiek bus akmuo po kaklu.“ Kas tas akmuo, paaiškino E.Jakilaitis: „Tai Seimo nenoras išspręsti paprastus klausimus.“ Štai taip! Argumentas Lenkijai apie užsispyrusį (suprask, kvailą Lietuvos Seimą) Lenkijai įteikiamas net per valstybinę televiziją...
Nemažus atradimus laidoje padarė ir Premjero patarėjas lenkų reikalams Č.Okinčicas: „Lenkija norėtų gerų santykių su Lietuva, bet reikia išspręsti įsisenėjusias problemas, kurios susijusios ne su Lenkija, o mūsų šalies piliečiais“. Čia E.Jakilaitis vėl pasufleravo tas neva problemas: „gatvių pavadinimai, pavardžių rašyba“.
Labiau pro šoną turbūt neįmanoma. Kreipiuosi personaliai į E.Jakilaitį: rašykite ant savo namo sienų gatvių pavadinimų vertimus kaip norite: lenkiškai, rusiškai, žydiškai ar abisiniškai. Niekas priekaištų nereikš. Lietuvoje gatvių pavadinimų lentelės dabar kabinamos taip, kaip Europoje ar Amerikoje – ant stulpelių prie pat gatvės, kad juos matytų ir einantys, ir važiuojantys. O ant savo namo sienų galite užrašyti kad ir Bibliją ar savo biografiją. Niekas neprikibs. Taigi neklaidinkite žmonių.
Tolesnės Č.Okinčico fantasmagorijos nemažiau įdomios. Anot jo, ne lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos, bet Lietuva juos blogai mokina, todėl esą lenkams reikia skirti geriausius lietuvių kalbos mokytojus, skirti papildomų lėšų, kad lenkai matytų, kad valstybė jais rūpinasi. žodžiu,“sudaryti sąlygas mokytis lietuvių kalbą“. Įsivaizduokime, kad tokius reikalavimus tėkštų Punsko lietuviai dėl lenkų kalbos mokymo. Tą pačią dieną lietuviška mokykla būtų uždaryta dėl nelojalumo Lenkijai, o lietuviams pasiūlyta mokytis lenkiškoje mokykloje.
Čia pat Č.Okinčicas šoka ir į kitą frontą. Jo žodžiais, lenkų jaunimas puikiai „žino“ lietuvių kalbą. Tai kam tuomet reikalavimas geriausių Lietuvos profesorių lietuvių kalbos mokymui, kam tos papildomos lėšos tam mokymui? Ogi tam, kad jei neatsiras tie profesoriai ir krūvos pinigų (jų visada bus mažai), vėl galima bus šaukti ant Lietuvos.
Pagaliau E.Jakilaitis kartu su R.Valatka prieina bendros išvados: jeigu Lietuva per 21 metus po Walęsos-Brazausko pasirašytos draugystės sutarties neįstengia panaikinti dviejų ar trijų kliūčių, tai atrodo kaip blogo tono požymis, nėra net nuo ko pradėti kalbos.
Deja, šie abu vyrukai užmiršo pridėti, kad toji sutartis visai nereikalauja lenkiškosios rašybos Lietuvos piliečių pavardėms. Tai kas tuomet rodo blogą toną, gal Lenkija, nesugebanti perskaityti savo pačios pasirašytos sutarties ir reikalaujanti iš Lietuvos to, ko sutartyje nėra?
Daugelį kartų siūlau Lietuvos lenkams, tačiau be svetimos valstybės Lenkijos „atstovų“, o greičiau kiršintojų, kartu susėsti ir nuoširdžiai pasikalbėti apie tautinę kultūrą – tai sritis, per kurią pirmiausia reiškiama tautinė tapatybė, apie piktybišką Rusijos politiką, skatinančią tautinius konfliktus Lietuvoje, pagaliau apie patriotizmą, meilę Tėvynei Lietuvai, jos žemei ir žmonėms.
Tokios laidos galėtų būti per televiziją ir radiją ir tai būtų žymiai geresnė tema nei nuolatinis nesutarimų ar net konfliktų propagavimas.
