Socialdemokratų partija, jos nariai, jos vadovai, turi šią aksiomą įsikalti į galvą ir kartoti lyg maldą prieš miegą. Valstybė, jos visuomenė, jos gerovė turi tapti politinės partijos kelrodė žvaigždė. O gerovės valstybės ant švogerizmo nepastatysi. Pernai 46 tūkstančiai palikusiųjų savo Tėvynę tai suvokia. Kada suvoks politikai?
Buvęs Jungtinės Karalystės Leiboristų partijos (Labor party) vyriausiasis strategas, devynerius metus premjero Tony Blairo kalbų rašytojas Peteris Hymanas paskelbė gniuždančią šiandienos JK Leiboristų partijos kritiką. („This is an existential moment in Labour’s history. It may not survive. And it may never win again“. Peter Hyman. 2015).
Be kitų pastebėjimų, jis pateikia trys prielaidas, kurios nors vienos neįgyvendinus, politinė partija pasmerkta nesėkmei.
Susipažinkite: „Sėkmingiems politiniams projektams įgyvendinti reikalingos šios trys prielaidos:
1) Ryžtingas, paremtas vertybėmis ir principais tikslų įgyvendinamas.
2) Reagavimas į skubius valstybės poreikius.
3) Atsišaukimas į visuomenės lūkesčius. Įgyvendinę tik vieną ar du tikslus, bet ne visus tris, tapsite pažeidžiami. (...) Ir jeigu partija pasiduos populizmui, ji taps bešakne ir beprincipe.“
Pastebėjote? Šis politikas – leiboristas – aiškiai pabrėžia principų ir vertybių svarbą. Akivaizdu, kad jis remiasi skausmingu politiniu patyrimu. Leiboristų partija, anot jo, šiandien gali tik žlugti.
Mano klausimas socialdemokratų vadovybei: kiek dar reikės susimauti lygioje vietoje, kad atsikratytume dvigubų ir trigubų standartų, kurie ir yra švogerizmo pagrindas?
Kai Druskininkų meras per pastaruosius trejus metus susimauna bent keturis kartus, sveikatos apsaugos ministrė, tik vieną kartą prieš kelerius metus kažkam davusi kyšį (politiko kyšio davimas bet kam yra tiesus kelias į politinę nebūtį), tuojau griebiama už gerklės ir atstatydinama.
Kai Druskininkų meras, viešai aiškinantis esą dovanos (kyšiai – A.V.) politikams yra normalu, kad skambinėti aukščiausiems teisėsaugos atstovams yra normalu, kad susitikus su generaliniu prokuroru netiesiogiai zonduoti savo asmeninę padėtį yra normalu (jau nekalbant apie dvarus, laikraščius, tvoras), kai Marijampolės savivaldybė tampa „švogerių“ įdarbinimo vieta ir nesiimama jokių žingsnių išskyrus kontrpuolimą, deja, čia nekvepia jokiais principais ir vertybėmis.
Ir jokios „Skaidrumo grupės“, nežinia kokiais pagrindais tiesiogiai dubliuojančios LSDP Etikos ir procedūrų komisijos atsakomybę, nenuplaus socialdemokratų munduro.
Taip, kai kolega apžvalgininkas Valdas Bartasevičius teigia, jog opozicija (prezidentė?) naudoja STT kaip įrankį pažaboti pergalingą LSDP ėjimą į rinkimus, negalima su juo mintimis nesutikti. Lietuvoje, deja, nors ir kiek sumažėjus korupcijai, ta politinė niekur neišnyko.
Tuo pat, nesant rimtam pagrindui, prie politiko ar partijos nieko nepavyks prilipinti. Tokie dalykai matyti plika akimi.
Žaidimas su pasitikėjimu partija yra žaidimas į nuosavus vartus. Laukiu nesulaukiu, kai Lietuvos socialdemokratų partija laikysis Skandinavijos socialdemokratų garbės ir politinės etikos kodeksų kultūros. Jeigu taip būtų buvę, šiandien neturėtume problemų nei Druskininkuose, nei Utenoje, nei Marijampolėje. Nebūtų toleruojami koalicijos kolegų galimi korupciniai išsišokimai Žemės ūkio, Aplinkos ministerijose.
Taip, R. Šalaševičiūtės atstatydinimas yra teisingas žingsnis teisinga kryptimi. Tokia pozicija turi tapti vienareikšmiu standartu bet kuriai partijai. Ypač partijai, kurios atsakomybė – kurti visuomenę solidarumo, socialinio teisingumo pagrindais. Koks gi gali būti teisingumas, kai partijoje, kviečiančioje atsigręžti į žmogų, vieni yra lygesni už kitus?
Gali atsitikti taip, kad tokia partija jau niekuo nesiskirs nuo ne kartą susimovusios „Tvarkos ir teisingumo“ (kokia parodija) partijos. Socialdemokratai, gavę rinkėjų mandatą, pasirinko koalicijos partneriais partijas, vienaip ar kitaip įvardytas korupcinėmis.
Jau tuo metu politologai perspėjo, kad tokia koalicija susidurs su korupciniais skandalais.
Socialdemokratų partija turėjo imtis visų įmanomų priemonių išvengti tapatinimo su tomis partijomis, prarandančiomis visuomenės pasitikėjimą.
Štai ir dabar išminties bokštas Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė piktybiškai deklaruoja, kad socialinio saugumo reforma palauks. Kas tai?
Ar ji pati improvizuoja, ar kažkas po stalu sutarta? Jeigu taip, tai ar bijoma prarasti balsus rinkimuose? Pigus populizmas į naudą partijai neina, žmonės laukia būtinų reformų, kurias socialdemokratai jau sėkmingai pradėjo.
Negalima nė vienai partijai pamiršti, kad Lietuva šiandien yra pavojingoje geopolitinėje padėtyje. Neprognozuojamas Rusijos politinis režimas tik ir laukia išnaudoti mūsų visuomenės nepasitenkinimą korupcijos tarp politikų apraiškomis.
Jie tai daro jau dabar per visus dezinformacijos kanalus. Valstybės nepriklausomybės ir visuomenės laisvės gynimas be pasitikėjimo valstybe, jos vadovais menkina gynybinę valią. O emigracijos mastų tramdymas įmanomas tik įgyvendinus gerovės valstybės idėją.
Abiem atvejais įžūlus švogerizmas partijoje griauna visuomenės pasitikėjimą, nuvilia lūkesčius, nes žmonės nėra akli. Ypač tie, kuriems svarbus kiekvienas centas, svarbu žinoti, kad teisė į, pavyzdžiui, gydymą, nieko bendra neturi su kyšiais.
Gerovės valstybė neįmanoma be visų visuomenės sluoksnių solidarumo. Koks gi čia solidarumas, kai nepatepsi – nevažiuosi? Kai vienas lygesnis už kitą? Trumpai drūtai: po dvidešimt penkerių metų laisvės jau pats laikas partijoms imtis vertybinio apsivalymo.
Skaitykite Tony Blairo patarėjo mintis. Jos suveiks tik tuo atveju, kai nulis tolerancijos švogerizmui neliks vien tik gražiomis pačių politikų kalbomis.
O visuomenę jau vimdo nuo tokių kalbų.
Sakiau, kad reikia imtis visų įmanomų priemonių atsikratyti švogerizmo. Tiesą sakant, yra tik viena: nulis tolerancijos partijų korupcijai. Tai – misija įmanoma.
