Noriu, kad žudikų vardais pavadintos mokyklos pakeistų pavadinimus. Noriu, kad paminklai žudikams ar jiems talkinusiems būtų nugriauti ir sulyginti su žeme. Noriu, kad garbės lentos su jų vardais būtų nuimtos nuo pastatų. Noriu, kad bendrapiliečių žudikai netaptų didvyriais teisinant „tokios buvo tuometinės sąlygos“. Bet juk Dievas ir 10 Jo įsakymų atostogų nebuvo išėję? Ar buvo?
Ar sunku suprasti? Jeigu nesupratot, padėsiu suprasti per kiek kitokį kampą: gerbkime Žalio tilto balvonus, nes faktas, kad jie pagrįstai simbolizuoja sovietų kovą prieš nacizmą, taikos įprasminimą Lietuvoje.
Kas, kad tapo okupantais? Todėl sovietinės simbolikos drausti nėra pagrindo. Skamba absurdiškai? Deja, ne. Susipažinkite su šiais pavyzdžiais. Savo teiginius remsiu tik nepriklausomais Lietuvos Genocido ir rezistencijos tyrimų centro patikrintais duomenimis ir išvadomis. Jų negalima traktuoti kaip teismo sprendimo. Teismų nebuvo, nes mirusių neteisia. Kai buvo ką teisti, Lietuvos prokuratūra buvo išėjusi atostogų.
Kalbu ir apie žydšaudžių bylas, ir stribų bylas. Šios kadencijos LGRTC per trys metus atliko sąžiningą sizifo darbą. Geriausi istorikai, Holokausto temos ekspertai rinko medžiagą. Rėmėsi savais tyrimais, Vokietijos archyvais, atidžiai bei atsakingai tikrino NKVD bylas. Tai – mokslinė studija apie tuos žiaurius laikus. Jau dabar galima manyti, kad mundurai plaunami nebus. Sąrašo, Šindlerio, nebus.
Pabandykime pasižiūrėti be jokių emocijų. Nors tai – sunku. Valstybei ir visuomenei reikalingi didvyriai, herojai. Buvo tikrų herojų tais laikais, vertų didžiausios pagarbos, paminklų ir atminimo lentų. Todėl nesuprantu, kodėl būtinai nagais kabinamasi prie personų, kuriems, geriausiu atveju dėl informacijos trūkumo, buvo suteikti aukščiausi apdovanojimai bei pripažinimai.
Pavyzdys nr. 1: 1 500 Šiaulių žydų bendrapiliečių žudynėms prielaidas sudarė toks Kostas Liuberskis. 1941 m. rugsėjo mėnesį jis buvo Šiaulių miesto savivaldybės komisijos vadovas, atsakingas už žydų sąrašų sudarymą.
Tai jis sprendė, kuriam mirti, kuriam gyventi. Atpildas jam? Susipažinkite: „Dabartinė Lietuvos Respublika aukštai vertina Kosto Liuberskio veiklą. Krašto apsaugos ministras 2003 m. gruodžio mėn. K. Liuberskiui–Žvainiui patvirtino viršilos laipsnį. O Lietuvos Respublikos prezidentas V. Adamkus 2007 m. gegužės 9 d. įsaku Nr. 1K-952 apdovanojo jį Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi: „Kostas Liuberskis (Žvainys) (po mirties) – Prisikėlimo apygardos partizanas, pogrindinės spaudos leidėjas, žuvęs 1969 metais, apdovanojamas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi“. LR Vyriausybės dokumentai liudija, kad šio žmogaus palaikų paieškos klausimai yra sprendžiami vyriausybiniu lygiu“.
Galima apdovanoti? Galima, Juk didvyris. O dokumentų, patvirtinančių, jog jis pats nuspaudinėjo pistoleto gaiduką, nėra. Hitleris, beje, kaip ir Stalinas, taip pat gaidukų nespaudinėjo. Ir nei vienas nebuvo teistas. Nekaltumo prezumpcija?
Antras pavyzdys. Ukmergietis Juozas Krištaponis. Lietuvos kariuomenės kapitonas. 1941 m. rugpjūčio 1 d., savaitę po voldemarininkų pučo, tapo gen. št. majoro Antano Impulevičiaus 2-ojo Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono 2-osios kuopos vadu. 1941 m. rudenį Lietuvoje ir Baltarusijoje 2-asis batalionas kartu su vokiečiais sušaudė 46,000 žmonių, daugiausia beginklius žydus. Vėliau J. Krikštaponis buvo perkeltas į 252-E batalioną. 1942 m. rugsėjo 30 d. iš jo paleistas į atsargą. 1996 m. Ukmergės miesto aikštė, esanti Vytauto gatvėje, pavadinta Juozo Krikštaponio vardu. 1996 m. aikštėje atidengtas paminklinis akmuo su bronziniu bareljefu. Ant pritvirtintos granito plokštės iškalti žodžiai: „Lietuvos partizanų / „Vyties“ apygardos vadas / kap. / Juozas Krikštaponis, žuvęs 1945 m.“ 2002 m. LR Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Informacija, apie tą „šiek tiek nemalonią“ veiklą, kaip ir sakiau, patvirtinta. Abejonių nekyla.
Trečias pavyzdys, už jį tikrai mūru stos pradedant „Už tėvynę“ judėjimo intelektualai, baigiant etatiniais antisemitais. Tai generolas Vėtra, – Jonas Noreikia, rašytojas. 1933 metais parašė įsimintiną knygelę „Pakelk galvą, lietuvi!“, kuriame keliama radikalaus nacionalizmo programa, susijusi su ekonomine kova prieš žydus ir žydų prekybos boikotu.“ („Lietuvos antisemitizmo istorijos bruožai“).
Tai štai, 1941 m. Laikinosios Lietuvos vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. Įsakė perkelti žydus į Žagarės getą (Šiaulių apskrities žydai buvo sušaudyti Žagarėje arba pakeliui į ją) bei raštu nurodė perimti iškeldintų žydų turtą. Iš tų įsakymų matyti, kad apskrities viršininkas J. Noreika organizavo žydų tautybės Lietuvos gyventojų persekiojimą, kurie baigėsi jų nužudymu. (Dokumentų rinkinys „Šiaulių getas: kalinių sąrašai, 1942“ .
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002). Lietuvos centriniame archyve yra J.Noreikos pasirašyti įsakymai dėl getų sudarymo ir žydų turto dalybų. Toks veiksmas teisininkų traktuojamas kaip sudėtinė Holokausto vykdymo dalis. Sunku įsivaizduoti Holokaustą be geto. Žmonės, kurie aktyviai dalyvavo getų kūrime, turto plėšime, konvojavime, taip pat traktuojami kaip nusikaltimo dalyviai.
Ir kas? „Betgi jis kovojo ir prieš nacius bei už Lietuvos laisvę!“, sušuks tūlas moralinio reliatyvizmo filosofijos šalininkas. Todėl ir pagerbkime. 1997 m. jis po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus
1-ojo laipsnio ordinu, tais pačiais metais ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fasado Vilniuje atidengta jam skirta memorialinė lenta, 2010 m. jo vardu pavadinta Pakruojo rajono Šukionių pagrindinė mokykla, o Antakalnio kapinėse paruošta simbolinė jo kapo vieta ir pastatytas paminklas priešais Sausio 13-osios aukų memorialą.
Tuojau pat noriu pabrėžti, kad esu linkęs manyti, jog Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, kuriam tikrai reikia dėkoti už vakarietiškos politinės kultūros vėjus Lietuvos politiniame landšafte, niekuo dėtas. Aplinka kalta. Sakau tai be ironijos. Tuometinis LGRTC neatliko namų darbų taip, kaip kad pastaruosius trys metus atlieka šiandienos LGRTC. V. Adamkui taip pat reikia dėkoti už padėtą parašą ant dekreto, leidusi įkurti Tarptautinę komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. (1998 m. rugsėjo 7 d. ).
Apropos Komisijos ir apropos R. Vanagaitės. Antraip, nei leidžia manyti R.Vanagaitė, Komisija atliko ir atlieka nepaprastai sunkią užduotį – skleisti Holokausto žinią Lietuvos mokyklose. Tai daro jau daugelį metų. Kaip? Organizuojant Tolerancijos centrus virš 100 Lietuvos mokyklų. Šimtai mokytojų, tūkstančiai mokinių dalyvauja.
Tų centrų mokiniai, susidūrę su žiauria Lietuvos praeitimi, visa siela atsidavę švietimui, nužudytų žydų kapinių priežiūrai visose Lietuvos kampeliuose. Komisija taip pat išleido garsiausių Lietuvos ir užsienio istorijos ekspertų tritomį „Holokausto prielaidos: antisemitizmas Lietuvoje“; „Lietuvos žydų persekiojimas ir masinės žudynės 1941 m. vasarą ir rudenį“; „Karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės Lietuvoje 1941-1944“. Neminėsiu istorikų vardų, nes dėl vietos stokos, ko nors nepaminėsiu. Nenoriu užgauti. Galite susipažinti internete.
Suprantu kai kurių mūsų gerbiamų istorikų ir intelektualų nepasitenkinimą R.Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“. (Apie tai jau esu rašęs). Ką gi, jau taip susiklostė ekspertų nenaudai, kad reikalingas įdomiai populiariai rašantis ne istorikas sugebantis sukelti audrą, atkreipti visuomenės dėmesį į neužgijusias, vis dar gyliai slepiamas žaizdas.
Taip slepiama, kad garbės lenta Onai Šimatei, gelbėjusiai žydus ir jų vaikus, nugrūsta kažkur į Vilniaus kiemelį, o žudikams viduryje miesto monumentas stūkso. Tai – ciniškas pasityčiojimas iš padorumo. to padorumo, kurio taip trūksta siekiantiems kažkaip išplauti „nusipelniusių“ mundūrą, tą, persunktą nieko dėtų žmonių krauju.
Jaučiantys moralinę atsakomybę Lietuvos vyriausybės intelektualai išties ėmėsi rimtų priemonių atversti bei įvertinti bendros visai mūsų visuomenei katastrofos puslapius. Jau žinant žudikų ar jiems talkinusių vardus, reikia dar vieno žingsnio padorios visuomenės link.
Po ilgiausių metų sugebėjome pašalinti sovietinių okupantų simbolius nuo Žaliojo tilto, laikas pašalinti dokumentuotai susitepusių veikėjų regalijas iš bendros erdvės. To reikalauja kolektyvinė moralinė atsakomybė visų pirma sau patiems ir mūsų ateities kartoms.
