Ar šis laiškas gali būti tik gudriai sugalvota manipuliacija „Lietuvos ryto“ televizijos aktualių pokalbių laidoje „Lietuva tiesiogiai“ su žurnaliste Daiva Žeimyte aiškinosi žurnalistas Kristupas Krivickas, kriminalinė psichologė ir žmogaus teisių ekspertė Dovilė Šakalienė bei buvęs generalinis prokuroras Artūras Paulauskas.
Atsiųstas laiškas K. Krivicko nenustebino, mat tokių atgailavimų iš kalėjimo jis yra gavęs ne vieną. Tiesa, nors pirmosios N.Kalaušio laiško frazės žurnalistą šiek tiek emociškai paveikė, nuosprendžio laukiančio vyro jam visiškai nepagailo.
„Kai pamatau tūnantį tigrą ar sėlinantį drakoną, nepaisant to, kad jis akytėm žybsi, mano požiūris ir supratimas nesikeičia. Iš karto pradėjau svarstyti, kodėl parašė, kodėl man ir ko tuo siekė. Atsakymas labai paprastas: vasario 25 dieną šitas žmogus gali kalėjime atsidurti iki gyvos galvos arba prokuroro pasiūlytam terminui – 20 metų. Tokie gailestingumo kupini laiškai iš kalėjimo keliauja nuolatos“, – kalbėjo K.Krivickas.
Nors laiškas ir persmelktas emocijomis, kyla klausimas, ko gi iš tiesų vyras gailisi labiau – savo poelgio ar savęs pačio? Pasak D.Šakalienės, labiau tikėtinas antrasis variantas.
„Šis laiškas labai emocingas, neabejotinai jis galisi, tik kiek tas gailestis susijęs su tuo, kad jis nužudė žmogų, kurį, kaip teigia, mylėjo, o kiek su tuo, kad dabar jo visas gyvenimas apsivertė į labai blogą pusę, jam gresia įkalinimas iki gyvos galvos. To antrojo gailesčio yra ženkliai daugiau. Jei žmogus nuoširdžiai rašytų atgailos kupiną laišką, jis rašytų ne žinomam žurnalistui, o aukos artimiesiems, tik atsiprašinėtų ir atgailautų. Šiame laiške labai negatyviai piešiamas jo mylimosios portretas. Jis rašo apie tam tikras problemas, kurias ji patyrė. Tai rodo, kad jis nesirūpina, kaip pasijus moters artimieji, nesirūpina jos atminimu. Jis piktinasi, kad yra parodomas kaip nusikaltėlis.
Matau labai ryškų norą sušvelninti bausmę.“, – kalbėjo žmogaus teisių ekspertė.
Su tokia versija sutiko ir buvęs generalinis prokuroras A.Paulauskas. Anot jo, N.Kalaušis, pasitelkęs visuomenės informuotojus – žiniasklaidą, bando paveikti artėjantį nuosprendį skelbsiančių teisėjų nuomonę.
„Jis viešina tą versiją, kurią išdėstė teisme. Aprašo nužudymo aplinkybes, akivaizdu, kad akcentuoja sau naudingus dalykus, bando mums pasakyti, kad nusikaltimą padarė susijaudinęs, kad jis ne žudikas, o išprovokuotas aplinkybių“, – kalbėjo A.Paulauskas. Politikui, skaitant laišką, susidarė įspūdis, kad N.Kalaušis savęs gailisi labiau, negu aukos.
Ar visą tiradą N.Kalaušis galėjo parašyti pats? Pasak D.Šakalienės, tikėtina, jog vyras sulaukė pagalbos.
„Paprastai tokie laiškai rašomi su kitų nuteistųjų pagalba. Mes nematome, ką tas žmogus galvojo ir jautė, yra įtaka kitų žmonių, kurie, išgyvenę įvairius teismus, duoda patarimus – kaip sušvelninti nuosprendį, patraukti visuomenę savo pusėn, sukelti užuojautą. Šiuo atveju tie patarimai pakenkė. Dar vienas dalykas kartais prasprūsta pro visuomenės akis. Tokie žmonės neatsiranda iš nieko. Matome žmogų, kuris bandė nužeminti auką, sukelti sau užuojautą. Taip pat žinome, kad jis yra daug kartų teistas, smurtas, agresija jo gyvenime buvo nuolatiniai palydovai. Tie vyrai, kurie taip elgiasi, yra patyrę smurtą ankstyvojoje patirtyje, jų požiūris tampa manipuliatyvus, nes jie nebegali tikrai mylėti“, – kalbėjo D.Šakalienė.
Tam pritarė ir K.Krivickas, neabejojantis, kad šis N.Kalaušio laiškas – itin gudraus plano dalis, bandymas paveikti itin žudiką smerkiančią visuomenės dalį.
„Tai yra kolektyvinių protų apraiškos, kur visi žulikai, nuteisti dėl organizuotų nusikaltimų ar žmogžudysčių žino, kad kalėjimo administracija turi juos apibūdinti kaip atgailaujančius, norinčius pasikeisti, suprantančius savo nusikaltimą. Jis visais įmanomais būdais stengiasi tiražuoti tai, kas jam vėliau padėtų gauti ankstesnį paleidimą iš kalėjimo ar mažesnę bausmę, – kalbėjo žurnalistas.
