Tiesa, ne „Snaigė“ V.Kuprį pavertė slidžių entuziastu. Nežinia, kaip dabar būtų, jei ne tremtis. Būtent Sibire 86 metų vilnietis susipažino su slidėmis.
Vėliau su jomis jau nesiskyrė. O prieš kiekvieną „Snaigės“ žygį jis skambina organizatoriui Algimantui Jucevičiui klausdamas, kur vyks žygis.
– Kada ir kodėl jums ėmė patikti slidės? – V.Kuprio pasiteiravo „Sostinė“.
– Sunku patikėti, bet tai buvo 1938 metais. Tada gimtajame Krakių valsčiaus kaime (dabartinis Kėdainių rajonas. – Red.) pamačiau slidėmis šliuožiantį žmogų.
Prisimenu, kad pats savęs klausiau: kaip jis neklimpsta į sniegą, ar gali šitaip žmogų slidės išlaikyti?
Deja, bet čia istorijos linksmoji dalis baigiasi. 1941 metais mūsų šeimą sovietai ištrėmė į Altajaus kraštą. Ten sniego nestigo, tad netrukus aš jau šliuožiau slidėmis. 1947-aisiais pabėgome iš Sibiro į Lietuvą.
Tačiau sovietai po poros metų mus sučiupo ir vėl ištrėmė į Sibirą. Todėl kurį laiką vėl su slidėmis galėjau draugauti.
– Kur Sibire keliaudavote slidėmis?
– Buvome išvežti į Bodaibo aukso kasyklas.
Tai – vienas sunkiausiai pasiekiamų Irkutsko srities miestų, klimatas labai atšiaurus. Oro temperatūra žiemą nukrinta iki 35 ar net 65 laipsnių šalčio.
Miestas įsikūręs Kropotkino kalnagūbrio priekalnėse, jį supa aukšti kalnai, nuo kurių slidėmis nenusileisi. Todėl žiemą keliaudavome upėmis. Juk šalia – Vitimo ir Bodaibo santaka.
Vitimas vadinamas rūsčiąja upe, ji labai srauni. Tačiau žiemą ja sukaustydavo storiausias ledas.
Baigęs mokyklą 1949-aisiais išvažiavau toliau mokytis į Irkustką. Kokios ten vykdavo slidininkų rungtynės tarp technikumų!
– Tais laikais slidininkai buvo ištvermingesni, nes tekdavo kovoti ir su stingdančiu šalčiu?
– Tada 18 kilometrų trasa buvo įprasta. Dabar tokių nebėra, net per „Snaigės“ žygius ilgiausia – 15 kilometrų.
Aš labai mėgau ilgas trasas, kadaise net tapau Sovietų Sąjungos slidžių sporto meistru.
Deja, kai po mokslų pradėjau dirbti Novosibirsko institute, slidinėti nebeliko laiko.
Bet kai Maskvoje pradėjau aspirantūros studijas, išmaišiau vietoves aplink Rusijos sostinę slidėmis.
Tapęs diplomuotu inžinieriumi elektromechaniku 1969-aisiais gavau leidimą grįžti į Lietuvą. Sužinojau, kad A.Jucevičius rengia slidininkų žygius, ir pradėjau juose dalyvauti. Ir žmoną Danutę pakviesdavau.
– Per tiek metų keitėsi žygių dalyviai. Jaunimo tarp jų pastaraisiais metais padaugėjo ar sumažėjo?
– Dabar tikrai daugiau jaunų žmonių nei anksčiau. Tai mane džiugina, verčia pasitempti.
Tiesa, per „Snaigės“ žygius niekas rekordų nesiekia.
Svarbiausia – pabūti gryname ore, pajudėti. Tam prie trasos organizatoriai ir skelbimus pakabina ragindami neskubėti, kuo ilgiau pakvėpuoti miškų ar laukų oru.
– Tai gal ir pas gydytojus nesilankote?
– Kartais gydytojai pasiskundžiu, kad širdį suspaudžia. Bet paskui pridedu, kad slidėmis nušliuožus 10 ar 12 kilometrų skausmai praeina.
Medikė man pritaria, kad širdžiai reikia apkrovos.
Kažkada mėginau skaičiuoti, kiek slidėmis nušliuožiu vien per „Snaigės“ žygius. Sudėjus paaiškėjo, kad per šimtą kilometrų.
Bėda tik tai, kad žiemomis sniego vis mažiau. Todėl ir „Snaigės“ žygiai rečiau vyksta.
– Žiemą jūs – slidžių mėgėjas. O ką veikiate vasarą?
– Vasarą labai mėgstu dirbti sode. Patinka grybauti, žvejoti. Žodžiu, veiklos netrūksta.
Kitas mano pomėgis – keliauti po pasaulį. Todėl besiskundžiančių pensininkų aš nesuprantu. Jau sovietiniais laikais išvažinėjau visas tuometes socialistines respublikas.
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, spėjau aplankyti 24 šalis. Buvau Afrikoje, Amerikoje, Indijoje.
Pavyzdžiui, praėjusiais metais keliavau po Etiopiją.
Beveik pusę amžiaus „Snaigės“ žygiuose dalyvaujantis 86 metų Vytautas Kuprys šį savaitgalį irgi buvo pasirengęs stoti ant slidžių, tačiau gamta pakeitė planus. Aktyvus vyras apgailestauja – progų slidinėti žiemą Vilniuje pasitaiko vis rečiau.
Bauda žygio organizatoriams – tik į naudą
Savivaldybės tikrintojų užkurta istorija „Snaigės“ žygiams – tik į naudą. Prieš porą savaičių skyrę dviejų eurų baudą jų organizatoriui A.Jucevičiui už tai, kad neturėjo savivaldybės leidimo, jie renginį tik dar labiau išgarsino.
„Keista, kad dalyvių tiek daug, juk ir oras ne pats geriausias“, – praėjusį sekmadienį rengdamas „Snaigės“ žygį po Karoliniškių miškus stebėjosi A.Jucevičius.
Kai A.Jucevičiaus rengiamas žygis prieš dvi savaites sulaukė savivaldybės pareigūnų dėmesio, dalyvavo per pusantro tūkstančio žiemos pramogų mėgėjų. Praėjusį sekmadienį jų skaičius pasiekė du tūkstančius.
Jauni ir vyresnio amžiaus, su vaikais slidžių mėgėjai stojo prie starto linijos. Tarp jų buvo ne tik vilniečių – įveikti 5, 11 arba 15 kilometrų trasą panoro ir slidininkai iš Ukmergės, aplinkinių miestelių.
„Snaigės“ žygio dalyvius aplankė savivaldybės pareigūnai – tie patys, kurie A.Jucevičiui skyrė baudą. Ištaisydami klaidą jie slidininkus vaišino arbata.
Savivaldybė panaikino jos tarnautojų skirtą baudą ilgamečiam „Snaigės“ žygių organizatoriui A.Jucevičiui.
Staiga atšilus orams šį savaitgalį „Snaigės“ žygis nevyks. Nebus rengiamas ir pėsčiųjų žygis, nes vaikščioti apledėjusiais miško keliukais ir dar lyjant tiesiog nesaugu.
