Tą pat sugebėjo R.Vanagaitė savo knyga „Mūsiškiai“. Nebūdama istorike. Kai kurie istoriniai netikslumai nenuteisia autorę giljotinai. Bet ji jos visiena neišvengė. Tema apie dalies lietuvių dalyvavimą bendrapiliečių žydų žudyme tiek infekuota, kad atsivėrė ne žaizdos, o smirdanti kloaka užkonservuotos neapykantos. Kam? Visų pirma „saviškiams, pilantiems mėšlą ant pačių save“.
Pasirodo, R.Vanagaitė yra bolševikinės, nacistinės antisemitinės propagandos apkrėstų asabų „saviškė“. Mat ji yra etninė lietuvė. Tai jos „baisiausias nusikaltimas“.
Kaip gali saviškai taip elgtis? Gali, „nes ji yra Kremliaus statytinė“, skelbia eilinis pseudo patriotas. Todėl šį kartą Rusijos propagandai net nereikėjo meluoti. Ji paprasčiausiai bakstelėjo pirštą į pastarųjų neadekvačią reakciją. Tokiems nereikia gilintis į Lietuvos ir užsienio istorikų tyrimus, svarbiausia asilu baubti „mes irgi kentėjome“, „žydai patys kalti“, „o kiek jūsų enkavedistų buvo“, „tie žydai tik pinigus melžia iš holokausto“.
O kai anam pasakai, kad Holokaustas rašomas iš didžiosios raidės, gauni klausimą: „Kokia proga?“ Dar kiti nuoširdžiai kratosi pačių susikurto teiginio „visi lietuviai žydšaudžiai“ pabrėžiant „Aš nežudžiau. Mano tėvai ir giminės nežudė. Kodėl turėčiau jaustis kaltas?“
Tiesa, nėra pagrindo teigti, jog lietuviai visi iki vieno, kaip tauta, buvo žydų naikintojai.
Antraip nei vokiečiai, kaip tauta (su drąsiomis išimtimis) rėmusi A.Hitlerio rasistinę politiką. Žurnalistams derėtų būti atsargesniems su tokiais apibendrinimais.
Tuo pat prie žudynių prisidėjo nemenkas vietinių lietuvių būrys. Virš dvidešimt tūkstančių vienaip ar kitaip dalyvavo žydų naikinimo mėsmalėje: keli tūkstančiai žudė, kiti konvojavo, vedė prie duobių, išdavinėjo, plėšė, savinosi nužudytų turtą. Dalyvavo policijos batalionai, savanoriai kariai ir karininkai, na, ir kas netingėjo. Visa Lietuvos žemė pilną nužudytų žydų kapų. Kur nepažvelgsi.
Pasiskaitykite nekenčiamos R. Vanagaitės knygą. Ji gali klysti dėl istorinių faktų, dėl datų, kur, kada ir kaip veikė Lietuvos laikinoji vyriausybė, voldemarininkai. Kai kam gali nepatikti LLV traktuotė. Bet išgyvenusiųjų pragarą, jiems padėjusių, dalyvavusių pasakojimai neišgalvoti.
Ir visgi R.Vanagaitė už mane, žydų kilmės lietuvį, blogesnė. Juk viena, kai žydų kilmės lietuvis rašo apie „tuos laikus“, kuriuos norima ir siekiama kuo greičiau pamiršti, o kita, kai „saviškė“ tai daro ir taip garsiai, kad akyse temsta. „Matote“, šaukia „saviškiai“, „dabar jau V. Putino propaganda paskelbė R.Vanagaitę kankine. Ne gi ji šito nesuprato?“.
Anot „saviškių“, pats geriausias būdas kovoti su Rusijos režimo vadukais yra prisitaikymas prie jų reikalavimų pamiršti demokratiją, žodžio laisvę. Tiek sumauta yra vergo logika. Dar viena raudona skiautė kelianti neapykanta autorei, tai jos pareiškimas, jog buitiniu antisemitizmu persunkti visi visuomenės sluoksniai. Garsiai apie tai nekalbama. O prakalbus, reikalaujama įrodymų, kad taip ir yra.
Kaip įrodysi, kai bijoma apie tai kalbėti, bet skaitai vos ne kiekvieną dieną neigiamai apie žydus anoniminiuose komentaruose, generalinės prokuratūros atsisakymuose kelti bylas skatinantiems neapykantą žydams. Išskyrus labai retus atvejus.
Kai tiesiai šviesiai anonimas rašo, jog reikia naikinti žydus, prokuroras pareiškia, kad visi turi teisę į nuomonę. Turiu trys tokius atsakymus iš prokuratūros. Nors galėčiau užversti kalnais prokuratūrą panašiais antisemitinių išpuolių pavyzdžiais. Ne kartą esu girdėjęs ir kai kurių ambasadorių pasakojimus apie lyg ir išsilavinusius veikėjus, reiškiančius antisemitines pažiūras. R.Vanagaitė, anot jos pačios, išgirdo tiek, kad daug nepasirodė. Iš „saviškių“. O juk su padugnėmis ji nebendrauja, kiek žinau.
Nemalonus pats šios tragedijos atmetimo refleksas. Nuo primityviausių, iki pseudo katalikiškų su menkai užslėptu antisemitizmu, siekiant išteisinti Lietuvos katalikų bažnyčią. Matyt ir tuos kunigus, davusius nuodėmių išrišimą žydų bendrapiliečių žudikams tuojau pat po žudynių. Atjautos trūkumas stulbinantis.
Savo FB paskyroje šia tema rašiau: „Kai etninių lietuvių dauguma suvoks, kad buvo žudomi ne žydai, o bendrapiliečiai savo kaimynų rankomis, Holokausto tragedija nebebus „svetimų“ tragedija. Tokioms mintims, kaip antai „mes taip pat kentėjome“ nebeliks vietos mūsų bendrame Lietuvos piliečio mentalitete. Holokaustas, kaip ir bolševikų organizuoti lietuvių, žydų, lenkų, rusų trėmimai, taps visų tragedija.“. Sulaukiau šimtų pritariančiųjų šiai minčiai.
Deja, tema „Mes“ ir „Jūs“ kultivuojama Lietuvoje ypač tautininkų tarpe. Tačiau noriu pasidžiaugti kitaip mąstančiais. Štai vienas, Laurynas Keturakis, studijuojantis Leidene, rašo: „Po straipsnio apie naują R.Vanagaitės knygą susikaupė nemaža krūva komentarų, kuriuos verta archyvuoti kaip istorinį dokumentą.
Jie atspindi archetipinę situaciją, kai bet koks mėginimas ištraukti lietuvius iš istorinės aukos naratyvo susiduria su smarkia gynybine reakcija. Iš esmės tai beveik visos post-Holokausto visuomenės praėjo šį etapą. Olandijoje apie nusikaltimus prieš žydus pradėta kalbėti tik apie 1960 ir naratyvas, kuris tuo metu buvo dėliojamas, labai primena dabartinį, lietuvišką: „Tai buvo vokiečių okupantų darbas, o olandų visuomenė didvyriškai kovojo su priešu ir gelbėjo žydus. Žinoma buvo niekšų ir tarp olandų, bet jų buvo labai mažai...“.
Anot L. Keturakio, mūsų kontekstas kiek kitoks turint omeny sovietinę okupaciją, kuri ne tik sustiprino antižydiškas nuotaikas karo metu, bet ir „paminklais fašizmo aukoms“ užkirto kelią refleksijai pokario laikotarpiu: Dvidešimt penkeri metai nepriklausomybės yra pats laikas ropštis iš istorinės aukos vaidmens ir suvokti, kad buvimas auka neapsaugo nuo tapimo despotu.“ .
Kitas, Sauliaus Balčius, sako: „Norėčiau įvelti Jus į nepatogią diskusiją apie tai, kodėl lietuviai vis dar taip baidosi Holokausto temos. Štai pasirodė dvi knygos. Apie R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“ jau išgirdome, bet apie Viliaus Kavaliausko „Pažadėtoji žemė Lietuva“, kurioje rašoma, kaip Lietuvos žydai dalyvavo kuriant valstybę 1918–1940 m., kažkokia tyla, nors nuo išleidimo praėjo jau beveik trys metai. Vakar prieš miegą ilgai galvojau ir išmąsčiau, kad Lietuvoje dar gajus 19-20 amžiuose antisemitų suformuotas Lietuvos žydo įvaizdis. Ar nereiktų iš pradžių pakeisti mūsų tautiečių požiūrį į Lietuvos piliečius žydus, kurie kūrė Lietuvos valstybę?“
R.Vanagaitė savo knyga „Mūsiškiai“ kaip tik ir siekia atverti akis į savo praeitį atsimerkti nenorintiems. Juk smagiau tapatintis su „Žalgirio“ krepšinio komandos laimėjimais lakstant su Lietuvos vėliavomis „Mes nugalėjome!“. Bet tas „mes“ jiems staiga įstringa gerklėje, sužinojus, kad dalis „mes“ prisidėjo prie protu nesuvokiamų tik ką kartu žaidusių vienoje futbolo komandoje žydų bendrapiliečių skerdynių.
Skerdė futbolo komandos kolegos. Sunki tema, be abejonės. Mano dešimties metų sūnelis pirmą kartą paklausė: „Tėti, kas tie antisemitai?“ Atsakiau: „Tai tie, kurie nekenčia žydų“. „O kodėl jie nekenčia žydų?“. Kaip į pasaulį, gyvenimą plačiai atmerktomis mėlynomis akimis žvelgiančiam vaikui, paaiškinti? Kaip paaiškinti, kodėl kai kurie žmonės nekenčia kitų žmonių, kitos religijos, kitos nuomonės?
Taip, R. Vanagaitės knyga nėra tobulo istorinio vadovėlio pavyzdys. Bet akivaizdu, ji sukrečia, sujudina, sunervina, supykina. Ir pastato kiekvieną prieš patį save, reikalauja savęs paklausti, ar aš taip pasielgčiau? Ar aš nukreipčiau žvilgsnį šalin? Ar aš paduočiau ranką? Ne žydui, ne lietuviui, – žmogui.
Tokių, palyginus, Lietuvoje iš ties buvo nemažai. Bet tokiam pasirinkimui būtina suvokti kito skausmą, kito kančią kaip savą. Tik tada niekas nebeklaus, kodėl žodis Holokaustas rašomas iš didžiosios raidės.
