Vilniuje gyvenęs ir kūręs J.Čechavičius fotografavo Neries upę ir išleido Neries vaizdų albumą – jis buvo už tai 1876 metais Prancūzijos fotografijos draugijos parodoje įvertintas garbės raštu.
– Kiek dar Vilniaus mieste yra bevardžių salų? – pasiteiravo „Sostinė“ S.Paukščio.
– Vardą turi tik viena Vilniaus sala Žvėryne. Po ilgų svarstymų, ar jai tinka mano siūlytas Johno Lennono vardas, šių metų išvakarėse ji buvo pavadinta Bebrų sala.
Neries salos nedidelės, ne taip kaip kokio Paryžiaus, ten nėra nei pastatų, nei tiltų. Tiesa, girdėjau, kad saloje ties Gariūnais planuojama įrengti laisvalaikio centrą.
– Kodėl iki mūšio dėl Johno Lenono salos niekam neatėjo į galvą mintis jas kaip nors pavadinti?
– Lietuvių toks būdas: jie gyvena savo kieme ir jiems nesvarbu, kas vyksta už jo, – tai kaip ir niekieno reikalas.
Kad naujovė būtų priimta į lietuvio širdį, reikia ko nors daug pažadėti.
Geriausias pavyzdys – Bebrų sala. Šimtą metų ji niekam nebuvo įdomi. Ir staiga – tokios aistros. Kryžiumi gulėsi žmonės, kad nebūtų Johno Lennono salos.
– Jei pasiūlymas dėl Juozapo Čechavičiaus salų bus atmestas, ar turite dar vardų, kuriais siūlysite pavadinti kitas Neries salas?
– Aš nesu fabrikas „Pavadinkime visas Neries salas“. Tai nėra mano gyvenimo tikslas.
Tikiuosi, dėl J.Čechavičiaus bus paprasčiau: jis visą gyvenimą buvo įsimylėjęs mūsų kraštą ir jautriai fiksavo jo grožį. Jo dėka matome Vilnių tokį, koks buvo prieš šimtą metų.
1870 metais J.Čechavičius plaukė sieliais nuo Vileikos (dab. Baltarusija) Vilniaus link ir per mėnesį padarė 100 nuotraukų – tais laikais neįsivaizduojamą nuotraukų gausybę.
Ant sielių jis buvo įrengęs laboratoriją – tam pritaikė palapinę. Naudojo didelio formato stiklo negatyvo plokšteles – tuo metu tai buvo visiškai naujas fotografavimo būdas, kurį taikant buvo galima fotografuoti didingas panoramas.
J.Čechavičiaus brandus gyvenimas pragyventas Vilniuje. Kitaip nei J.Lennonas, jis – tikras vilnietis, net palaidotas Bernardinų kapinėse.
– Kodėl siūlote tuo pat vardu pavadinti tris salas?
– Jos labai arti viena kitos – galima sakyti, tai viena sala, skilusi į tris dalis.
– Kas Vilniuje turi galių duoti vardą salai?
– Kaip parodė Bebrų salos istorija, iš pradžių pasiūlymą turi apsvarstyti Paminklų ir atminimo lentų pavadinimų komisija, o tada pritarti Valstybinė lietuvių kalbos komisija.
Po to kreipiamasi į Vidaus reikalų ministeriją, kur sudarinėjamas Vandens telkinių sąvadas.
– Ar jau žinote Vilniaus vadovų reakciją?
– Susirašinėju su Vilniaus vicemeru Gintautu Palucku. Jam mano pasiūlymas buvo keistas, jis daug ko nežinojo.
– Jei pasiūlymui dėl vardo bus pritarta, ar statysite ten paminklą?
– Aišku, kad nestatysiu. Kokia prasmė pastatyti paminklą tarp bebrų ir varnų?
Žvėryno gyventojai norėjo Bebrų vardo
2014 pavasarį fotomenininkas S.Paukštys, žinomas kaip paminklų Frankui Zappai statytojas, pranešė Vilniaus savivaldybei, kad Neryje atrado naują salą.
Kaip salos atradėjas jis nutarė pasinaudoti savo teise duoti jai vardą ir prašė Vilniaus savivaldybės nuo šiol šią salą vadinti Johno Lennono vardu.
Savo pareiškime jis aiškino, kad legendinio britų muzikanto J.Lennono kūryba persmelkta nuoširdumo, santarvės ir taikos – kaip ir jo atrasta sala, kurią gamtos stichija esą harmoningai suformavusi Neryje.
Po metų į Žvėryno bendruomenę kreipėsi garbingo amžiaus vilnietė, kuri papasakojo, jog prieš pusę amžiaus ten buvo paplūdimys ir ta vietovė buvo vadinama Bebrų sala.
2015 m. gruodžio 1 d. Vilniaus savivaldybė pritarė Žvėryno gyventojų iniciatyvai ir suteikė salai Bebrų salos vardą. 30 metrų ilgio ir 10 metrų pločio (plačiausioje vietoje) saloje gyvena bebrai ir paukščiai.
