Jau dabar patyliukais šnabždamasi, kad tie arabai – dar blogiau už žydus. Ir žydai, ir musulmonai jaučiasi Dievo išrinktieji. Jau vien to pakanka, kad nesinorėtų su jais turėti jokių reikalų.
Lietuviai didvyriai mėgsta skaityti pasakojimus apie pabėgėlius Norvegijoje, kurie prisikrauna pilnas lėkštes maisto ir paskui viską nutrenkia į šiukšlių dėžę. Apie tuos, kurie nuolat skundžiasi blogomis buities sąlygomis. Apie tuos, kurie nesugeba išmesti šiukšlių į konteinerį, nes apsišiukšlinti aplink save jiems jaukiau. Apie tuos, kurie moteris įvynioja į juodos, tarsi „pagrabinius“ apdarus. Apie tuos, kurie graibo vokietes. Apie tuos, kurie skambina naujausiu išmaniuoju, bet reikalauja didžiulių pašalpų.
Suprantama, kad nenorime į savo erdvę priimti chamų ir nevalų. Tačiau ar norėtume, kad pabėgėliai būtų tvarkingi, mandagūs ir verslūs? O kas, jei musulmonai pasirodytų esą apsukrūs verslininkai? Ar tada mes juos gerbtume ir mylėtume?
Štai čia galime minutę gedulingai patylėti ir prisiminti Lietuvos žydų istoriją.
Žydai už pabėgėlius elgėsi padoriau, tačiau buvo lygiai taip pat nekenčiami. Tai, kad lietuviai mielai žudė žydus, naciams per daug neraginant, kelia nerimą – ar istorija nepasikartos?
Įsivaizduokite Europą po keliasdešimt metų. Suskilusią. Tokią, kurioje gyvena Alacho išrinktieji ir humanizmo idealais jau nebetikintys europiečiai. Visi jau nusivylę integracijos programomis „Nešvęskime Šv. Kalėdų, nes įžeisime jų jausmus“ arba „Nebarkime jų vaikų, nes jiems sukelsime stresą“. Per rinkimus žmonės balsuoja už partijas, kurios aiškina apie tai, kad išgryninti tautą.
Šalia – visa patenkinta ir išsišiepusi Motina Rusija. Ji viena ranka muša Europą, kita ranka glosto. Kursto pabėgėlius rengti kuo daugiau moterų graibymo akcijų. Ir kartu ragina europiečius susidoroti su pabėgėliais. Žada atsiųsti į pagalbą savo pajėgas – ir vieniems, ir kitiems.
Štai tokiame karo lauke, kuriame kovoja visi prieš visus, atsiranda du vadai. Vienas – musulmonas, bet ne koks pabėgėlis, o grynakraujis vokietis. Jis priėmė islamą, pamatęs, kad netikinti jo tauta eina į pražūtį. Jį žygiuose palaiko žmona, kurios akys žybčioja iš po juodų apdarų. Jis tvirtina, kad vienintelis kelias vykdyti Dievo valią – išskersti visus, kurie nepuola žemėn išgirdę Alacho vardą.
Kitas lyderis – jaunas, tvirtas, į verslo seminarų lektorių panašus vyrukas. Jis tvirtai tiki europietiškomis vertybėmis. Tačiau savo pasekėjams politkorektiškai aiškina – gaila, kad tuos, kurie kovoja prieš mus, turime sutvarkyti. Jei nelikviduosime, musulmonai prievartaus mūsų moteris ir net mergaites.
Lietuva vėl blaško istorijos audrose. Vieną gražią dieną būrys lietuvių kariūnų atvedami prie duobės, jiems į rankas duodamas koks nors išmanusis ginklas ir pasakoma: „Dabar sudorokime išgamas musulmonus. Tai nėra žmogžudystė, nes jie ne žmonės“. Vardan pasaulio ir savo ramybės, jie nupila visus. Tada pareina namo, suvalgo kiaulienos kotletą, pabučiuoja vaikus prieš miegą ir pamyli žmoną.
Žudė normalūs žmonės – tvirtina Rūta Vanagaitė, parašiusi knygą „Mūsiškiai“. Kai kalbėjomės ir ji pasakojo, kad Lietuvos istorikai iki šiol bijo kalbėti apie Holokaustą, netikėjau. Maniau, kad taip viešuosius ryšius išmananti moteris kalba tyčia – nori sukelt skandalą, kad knyga būtų populiaresnė. Ir kam ji pasakoja, kad ją dėl knygos pasmerkė giminės ar ne draugai? Ar ji nori juodinti Lietuvą ir, vaidindama sistemos auką, džiuginti rusų propagandistus?
Tačiau po knygos pristatymo pasipylė krūva pasiteisinimų, kodėl lietuviai negalėjo užkirsti kelio žydų žudynėms. Raišioti istorijos mazgelius daugeliui atrodo labai svarbu. Juk buvo žydų, prisidėjusių prie trėmimų į Sibirą, vadinasi, lietuviai ne tokie jau žudikai. Tik ko tie pamąstymai „Lietuviai nekalti, aplinka kalta“ dabar verti?
Ši knyga yra galimybė susimąstyti, kaip elgsimės ateityje. Ar atsisakysime žudyti tuos, kurie mums nemalonūs ir net pavojingi? Juk karmos ratas apsisuko ir tuoj vietoj išžudytų žydų turėsime dar daugiau musulmonų.
Kas bus, jei neperprasime saviškių žudikų mąstymo? Tada lauks keblus pasirinkimas iš dviejų blogų variantų – arba nusilenkti Alachui, arba vėl skersti žmones.
