L.Cvilikaitė netrukus paliks savo buvusio sugyventinio A.Bero brolio Antano namus Šilų miestelyje (Jonavos r.), kur yra prisiglaudusi su dviem savo vyresnėmis atžalomis.
Kitą savaitę ji su vaikais turėtų įsikurti Jonavos apylinkėse esančiame dviejų kambarių socialiniame būste, kurį meistrai baigia remontuoti.
Šalia naujųjų namų yra darželis ir mokykla, į kuriuos bus leidžiami L.Cvilikaitės 6 metų sūnus ir 4 metų duktė.
Svaigalais nepiktnaudžiaujanti moteris viliasi susirasti darbą ir pamažu atsistoti ant kojų. Dukteriai auginti vaikus padės jų močiutė Rima Cvilikienė, gyvenanti netoli Jonavos.
„Kad ir kiek laiko prabėgs, skausmas niekada manęs nepaleis“, – virpančiu balsu kalbėjo L.Cvilikaitė, palaidojusi 2 metų sūnų ir 4 mėnesių dukterį. Šeimoje ji kentė sugyventinio smūgius, pažeminimą, tačiau nedrįso skųstis.
– Kaip susipažinote su Aurelijumi? Kokį įspūdį iš pradžių jis jums paliko? – „Lietuvos rytas“ vakar pasiteiravo iš Jonavos rajono kilusios L.Cvilikaitės.
– Kartą paskambinau telefonu Aurelijaus pusbroliui, kurį seniai pažinojau, bet atsiliepė jis. Žodis po žodžio – susipažinome, susidraugavome.
Iš pradžių jis nesielgė šiurkščiai, griežtesnio žodžio nepasakydavo.
Nieko bloga neįtariau ir prieš septynerius metus persikėlusi į Aurelijaus ir jo tėvo sodybą Saviečiuose, Kėdainių rajone.
Košmaras prasidėjo vėliau, kai gimė vaikai.
– Kada A.Beras įklimpo į alkoholį? Kodėl niekam nesiskundėte, kai jis jus mušdavo ir žemindavo, nepalikote jo?
– Smarkiai gerti jis ėmė beveik prieš dvejus metus, kai gimė trečias vaikas.
Iš pradžių svaigindavosi su savo kaimynu Rimu, paskui – vienas: nulįsdavo į kambarį pasiėmęs degtinės arba alaus.
Manau, tokiam Aurelijaus nuopuoliui įtakos turėjo jo vyresniosios sesers Danos elgesys – 2013 metų gruodį mirus jųdviejų tėvui, sesuo nepasidalijo su broliu pinigų, gautų už žemę.
Po šios apgavystės jis tapo irzlus, ėmė vis dažniau neatsispirti svaigalams.
Aurelijus dažnai pykosi su seserimi, po to įniršį išliedavo ant manęs – mušdavo, koneveikdavo, vadindavo šiukšle. Dažniau jis mane terorizuodavo žodžiais, o ne kumščiais.
Žeminama buvau beveik kiekvieną dieną.
Skųstis bijojau, o išsiskirti nesiryžau. Svarsčiau, kur dėsiuosi su būriu vaikų?
Pernai neapsikentusi kelis kartus išvykau su vaikais pas mamą, gyvenančią Jonavos apylinkėse.
Norėjau nutraukti su Aurelijumi visus saitus, bet jo sesuo Dana rudenį įkalbėjo sugrįžti – sakė, pabandykite, gal dar kas nors pavyks.
Jei nebūčiau paklausiusi, tragedijos būtume išvengę.
– Kaip sugyventinis elgėsi prieš nužudydamas vaikus – naktį į sausio 2-ąją? Ar nujautėte ką nors negera?
– Visiškai nieko. Vakare jis buvo ramus, atsigulėme skirtinguose kambariuose. Prieš vidurnaktį aš užmigau.
Maniau, apie pusę pirmos atsikelsiu, pamaitinsiu mažylę ir vėl eisiu miegoti.
Tačiau Aurelijus mane staiga prikėlė, išvilko į koridorių ir ėmė badyti šakute.
Iš pradžių dūrė į akį, bet spėjau pasukti veidą, tik per plauką jos nesužalojo.
Paskui smeigė šakute į nugarą, kaklą.
Plūsdama krauju bandžiau gintis – pastvėriau žaislinį šautuvą ir trenkiau juo.
Aurelijus mane toliau daužė – vos ne vos ištrūkau iš jo gniaužtų ir išbėgau į lauką.
Buvau plonai apsirengusi, be batų. Tuo metu lauke spaudė apie 18 laipsnių šalčio. Jis nesivijo.
Iškviečiau policiją, bet pareigūnai atvyko tik po valandos. Laukiau jų stovėdama ant sniego su pėdkelnėmis.
Mes gyvenome atokiame vienkiemyje, kaimynai – toli.
Daužydamas mane Aurelijus atrodė keistas – jo akys buvo lyg stiklinės.
Tuo metu dėl vaikų buvau visiškai rami, nes anksčiau jis jų niekada neskriaudė.
Stovėdama ant kelio nemačiau, ką jis kieme daro su mažyliais.
– Kada supratote, kad įvyko tragedija? Ar matėte gelbėjimo operaciją?
– Iš pradžių atvažiavo greitosios pagalbos brigada.
Mano kojos buvo smarkiai nušalusios, nusilupo oda. Medikai nuvedė į automobilį, apsuko kojas šilta antklode.
Kai pagaliau pasirodė policininkai, visi nuėjome į kiemą. Aurelijus stovėjo prie šulinio.
Pasigedau jaunėlių vaikų, tad visu puolėme jų ieškoti. Pašvietęs į šulinį policininkas pamatė mergaitės drabužėlius.
Kai aš pasiteiravau, kur sūnus, Aurelijus atšovė: „Ten pat, kur ir tave būčiau padėjęs.“
Jei nebūčiau pabėgusi, Aurelijus būtų mane įmetęs į šulinį kartu su vaikais.
Policininkai manęs neprileido prie šulinio, kai vaikai buvo iš jo traukiami.
Kol vyko gelbėjimo operacija, buvau namie ir visą laiką meldžiausi, kad mažyliai liktų gyvi.
Tačiau medikų pastangos buvo bevaisės.
Dažnai savęs klausiu, kodėl jis taip siaubingai pasielgė, bet iki šiol nerandu atsakymo.
– Ar buvote įkėlusi koją į Saviečių sodybą po vaikų laidotuvių?
– Su artimaisiais atvažiavome pasiimti kai kurių daiktų, bet neišlipau iš automobilio – būčiau dar giliau panirusi į depresiją.
Aš negalėčiau ten gyventi nė dienos – jei pamatyčiau tą šulinį, namą, iš karto apimtų didžiulis stresas.
Negaliu išsivaduoti iš dvasinio skausmo net naktimis – sapnuoju tą košmarą, dėl kurio netekau vaikų.
Naktį į praėjusį penktadienį sapnavau Aurelijų – jis grėsmingai artinosi prie manęs, kalbėjo bauginančius žodžius.
– Kėdainių rajono savivaldybės darbuotojai lankydavosi jūsų namuose, bet tvirtino nė karto nepastebėję A.Bero girto.
– Aurelijus moka puikiai apsimesti. Daug pakeldavo – net išgėręs daug alkoholio neatrodė įkaušęs.
Pavyzdžiui, galėjo ištuštinti 3–4 litrus alaus ir lyg niekur nieko bendrauti su socialiniais darbuotojais įsimetęs į burną kramtomosios gumos.
Kartais išgėręs jis eidavo tvarkyti reikalų į seniūniją, ir niekas neįtardavo, kad jis gerai įkaušęs.
Keturias dienas iki tragedijos jis, kiek žinau, negėrė alkoholio.
Svarstoma, kad jis galėjo būti ištiktas abstinencijos sindromo, – buvo įsiutęs, nes ilgesnį laiką negėrė.
Bet aš nejaučiau agresijos iki pat tos šiurpios nakties.
– Daugelis žmonių jus pasmerkė, pasipylė kritikos lavina, kad netinkamai auginote vaikus.
– Tai netiesa. Visada rūpinausi vaikeliais, stengiausi, kad jiems nieko netrūktų.
Net ir kęsdama smūgius, pažeminimą, visuomet galvodavau apie atžalas, kaip juos reikės užauginti, ką galėčiau dėl jų padaryti.
Prižiūrėjau ir ūkį, namus. Darbo niekada nebijojau. Nė karto nebuvau įjunkusi į svaigalus.
Nesu bloga mama, vaikai – visas mano gyvenimas.
Svarbiausia man dabar – įsidarbinti.
Griebčiausi ir sunkesnių darbų, eičiau pas ūkininkus, valyčiau patalpas.
Kai kas dabar kalba, esą Aurelijus įtarė, kad jaunėliai vaikai – ne jo. Bet iš tikrųjų jis taip niekada nemanė.
Visi vaikeliai – mudviejų, o liežuvautojai tegul palieka mane ramybėje.
– Ką pasakytumėte buvusiam draugui, jeigu jį sutiktumėte?
– Nieko. Nenoriu jo akyse matyti.
Skaičiau, kad tardymo izoliatoriuje Aurelijus laksto nuogas, graužia dantimis sienas.
Manau, jog tai – tik vaidyba: jis siekia apsimesti bepročiu, kad išvengtų kalėjimo iki gyvos galvos.
– Kaip šiuo metu jaučiasi pas dėdę gyvenantys jūsų vyresnieji vaikai?
– Abiem ten labai jauku. Kartą jie paklausė manęs, kur yra broliukas ir sesutė. Atsakiau – danguje, iškeliavo pas angelus.
Tik po kelerių metų jie pradės suvokti, kas įvyko. Aurelijaus brolis Antanas ir jo šeima – auksiniai žmonės, jiems būsiu amžinai dėkinga už nuoširdumą.
Vaikžudys be gailesčio daužė ir savo tėvą
Iš Šilutės rajono kilęs A.Beras užaugo daugiavaikėje šeimoje – iš keturių vaikų jis buvo jauniausias.
Tėvai – Antanas ir Filomena Berai – buvo tvarkingi ūkininkai, į Kėdainių rajoną persikėlę daugiau nei prieš 20 metų.
Svaigalus pamėgo tik A.Beras, dėl jų vartojimo ne sykį pakliuvo į bėdą: penkis kartus baustas už tai, kad išgėręs važiavo dviračiu, du kartus įkliuvo girtas prie vairo, kartą neblaivus sumušė žmogų.
Profesinėje technikos mokykloje įgijęs traktorininko ir suvirintojo specialybes, jis kurį laiką dirbo bendrovėje „Achema“.
Dėl gėrimo metęs darbą, pastaraisiais metais jis nelegaliai kirsdavo medžius, gyveno iš pašalpų.
Ūmaus būdo A.Beras mušdavo savo tėvą, kibdavo į atlapus ir savo broliui Antanui.
Buvo įtariama, kad tėvas prieš dvejus metus mirė nuo sūnaus spyrių, bet smurto įrodyti nepavyko.
Teisėsaugos pareigūnai nutarė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas, – senolis neatsigavo po traumos.
