Socialiniai darbuotojai nėra nusiteikę prieš modernizavimą, tik mano,
jog permainos nebuvo gerai apgalvotos, todėl ant jų pečių krito dar
didesnė atsakomybė.
Marijampolės vicemerė Irena Lunskienė pabrėžė, jog socialiniame darbe
daug kas priklauso nuo teisinės bazės, kurioje, deja, ne viskas yra
tobula, dirbant matosi spragų.
Laikinoji vaiko globa tapo socialinių darbuotojų galvos skausmu.
Į klausimą, kur būtų šiuo metu gabenamas vaikas, jei jį tektų skubiai
paimti iš grėsmę keliančių tėvų, V.Ratkevičienė ir S.Rainienė atsakė
vienu balsu: „Niekur“, jei jos vadovautųsi dabartinių įstatymų ir
daugybės norminių aktų raide.
Laikinos globos paslaugas Marijampolės regione gali teikti dvi įstaigos
– Kartų namai Marijampolėje ir Vaiko tėviškės namai Avikilų kaime, –
tačiau juose nėra nei vienos laisvos vietos.
Šiaip vietos – kaip ploto – yra, tačiau vaikų priimti negalima, nes
kambariuose jie privalo gyventi tik po du, nors erdviame kambaryje
laisvai telpa ir trečia lova.
Kai Avikilų kaime 1997-aisiais keliuose namuose įsikūrė globos įstaiga,
juose gyveno maždaug 110 vaikų.
Pastaruoju metu Vaiko tėviškės namuose gyvena apie 60, o iki 2020-ųjų
juose turės likti 30 globotinių. Dalis namelių jau dabar stūkso tušti.
Viršyti globotinių skaičių, kad ir vienu asmeniu, vadinasi, pažeisti
licenciją.
„Jei nusižengtume, gali ir licenciją atimti. Tačiau jei iškils kritinė
situacija, priimsime iš tėvų paimtą vaiką, net jei ir pažeisime
įstatymą“, – tvirtino socialinio pagalbos centro direktorė
V.Ratkevičienė.
Ji teigė, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkai
nustatė, kad Kartų namuose gali gyventi penki nuolatinę, ir penki
laikinąją globą turintys vaikai: „Mūsų niekas nepasiklausė, sakė, tokie
normatyvai“.
Kartų namai Marijampolės centre, prie Vytauto parko, buvo įsteigti prieš
dešimt metų. Juose apsigyveno ir suaugę asmenys, ir 20 vaikų.
Pastarieji negyveno pernelyg susigrūdę, tačiau po licencijavimo
procedūrų jų skaičius buvo sumažintas per pusę.
Nuo 2011 metų Europos Sąjungos fondų lėšomis buvo pradėta vykdyti
Stacionarių socialinių paslaugų įstaigų modernizavimo programa, skirta
gerinti globotinių gyvenimo sąlygas.
Iki 2015-ųjų visos socialinės globos įstaigos turėjo gauti licencijas.
Jos buvo išduodamos įvertinus globos namų personalo skaičių ir
struktūrą, gyvenamųjų kambarių plotą, tenkantį vienam gyventojui,
higienos patalpų skaičių ir pan.
„Teisės aktuose yra numatyti profesionalūs globėjai, tačiau jie
konkrečiau neapibrėžti. Skubama uždaryti globos namus, tačiau nėra
sukurta alternatyvų.
Manau, jog pirmiausia turėjo būti sukurtas profesionalių globėjų
tinklas, o tik po to uždarinėti globos namus“, – teigė Marijampolės
VTAS vedėja S.Rainienė.
Marijampolėje nėra vaikus globojančių šeimynų, jų įkūrimu pastaraisiais
metais niekas nesidomėjo.
Jei vaikui šeimoje iškyla grėsmė, dieną jį turi teisę paimti VTAS
darbuotojai, naktį – policijos pareigūnai.
„Laikinai globai yra Marijampolės savivaldybėje yra numatyti dveji
globos namai, bet juose nėra vietų. Ši problema iškilo po licencijavimo.
Trumpalaikei priežiūrai – trims paroms – vaiką jie bet kokiu atveju
priims, tačiau kas po to?
Per tris paras tokie klausimai neišsprendžiami.
Aš manau, jog mažesnis nusižengimas apgyvendinti globos namuose
vienuoliktą vaiką, nors pagal licenciją jų gali būti tik dešimt, nei
palikti jį grėsmingoje aplinkoje“, – kalbėjo S.Rainienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė „Lietuvos
ryto“ televizijai teigė: „Limito vaikams nėra, ir, ko gero, negalėtų
būti. Į didelius globos namus iš šeimos paimtas vaikas negali būti
nukreipiamas, nes jam tai būtų trauma.
Marijampolėje socialinių paslaugų infrastruktūra yra labai didelė, todėl
nemanau, kad nebūtų kur vaiką apgyvendinti vienai dviem paroms“.
Tikėtis, jog iš socialinės rizikos šeimos paimtą vaiką tuoj pat būtų
galima perduoti giminaičiams, yra bemaž neįmanoma, nes probleminių šeimų
ryšiai su kitais artimaisiais dažniausiai būna atšalę ar visai nutrūkę,
jie arba nenori priglausti vaikų, arba gyvena užsienyje.
Marijampolės savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė
Daiva Pankauskienė teigė, jog būtina skatinti globą šeimoje: „Tačiau
kaip? Išmokos globėjams dabar yra labai kuklios“.
Ne ką skaudesnė problema yra milžiniški socialinių darbuotojų krūviai.
„Turime 13,5 etato, 163 rizikos šeimas. Vidutiniškai vienai darbuotojai
tenka 13–16 socialinės rizikos šeimų, nekalbant apie vadinamąsias
signalines šeimas, kuriose kartas nuo karto nutinka kokių nors bėdų.
Jos yra lyg tiksinčios bombos. Rizikos šeimos yra lankomos kas antrą
dieną“, – sakė Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė
V.Ratkevičienė.
Ir ją, ir centro darbuotojas skaudina po kokio nors įvykio iš aukštų
tribūnų nuskambantys kaltinimai, jog esą nelaimė įvyko todėl, kad
socialiniams darbuotojams trūksta kompetencijos: „Tikimės palaikymo, o
toks vertinimas užmuša darbuotojo motyvaciją“.
Marijampolės socialinės darbuotojos nuolat tobulinasi, mokosi, tačiau,
kaip sako pačios, nėra aiškiaregės ir negali prognozuoti visų bėdų.
Socialinės darbuotojos, į rankas gaudamos vidutiniškai 430 eurų
atlyginimą, nors turi oficialiai nustatytas darbo valandas ir laisvus
savaitgalius, nelabai jų paiso, dirba pagal sąžinę. Ir todėl smarkiai
rizikuoja.
Jei kokioje nors šeimoje iškiltų problemų po darbo valandų ir atvykusi
socialinė darbuotoja būtų, tarkime, sumušta, ji būtų laikoma
nukentėjusiu privačiu asmeniu, o ne vykdančiu savo pareigą darbuotoju.
Vicemerė I.Lunskienė pasakojo, jog savivaldybėje jau yra suformuotos
vadinamosios mobilios grupės, kurios socialinės rizikos šeimas lankys
bet kuriuo metu.
„Į jų sudėtį įtraukėme socialinius darbuotojus, seniūnus, seniūnaičius,
vaikų teisės specialistus, policijos pareigūnus. Grupė šeimas lankytų
pagal slenkantį grafiką“, – sakė vicemerė I.Lunskienė.
Socialinių paslaugų centro direktorė V.Ratkevičienė pabrėžė, jog įstaiga
antrus metus vykdo programą, pagal kurią teikiama pagalba alkoholiu
piktnaudžiaujantiems asmenims: „Ši krizių įveikimo pagalba labai
pasiteisino, užkodavome daug asmenų“.
Ne viena socialinė darbuotoja pastebėjo, jog probleminės šeimos
dažniausiai neturi jokių teigiamų iniciatyvų ir norų keistis, sunku
įgauti jų pasitikėjimą, iš pašalpų gyvenantį asmenį yra nelengva
motyvuoti.
„Būtų mano valia, nemokėčiau jiems pašalpų, bet įdarbinčiau. Kodėl jie
už dyką turi gauti pinigų? Pašalpomis išlepinome žmones, atpratinome nuo
darbo, o dabar jau nebežinome ko griebtis, kaip juos motyvuoti.
Vaikai tokiose šeimose kenčia ne vien dėl tėvų girtavimo.
Pastaraisiais metais vis daugiau problemų kyla su šeimomis, kurios
oficialiai apibūdinamos kaip neturinčios socialinių įgūdžių, nors ir
negirtauja.
Kodėl jie neturi elementarių socialinių įgūdžių? Todėl, kad juos
pagimdė prasigėrę tėvai; todėl, kad jie gimė su šiokiu tokiu protiniu
atsilikimu ir turi labai ribotą supratimą apie tinkamą vaikų auginimą,
higieną ir kontracepciją“, – su rūpesčiu ir nerimu kalbėjo viena
ilgametė socialinė darbuotoja.
