Vienas iš pirmųjų juokų buvo apie Rusiją. Kai Vladimirui
Putinui sukako 63 metai, naftos kaina ir rublio bei dolerio keitimo
kursas demonstruodamas lojalumą apsistojo ties tuo pačiu skaičiumi.
Ponui Putinui vis dar 63-eji, bet naftos kaina krito iki skausmingo 30
dolerių už barelį lygio, o rublio ir dolerio kursas yra 77:1. Bet
ar susilpnėjusi Rusija bus sukalbamesnė? Kai kurie amerikiečiai
teigia, jog Sirijos avantiūra tapo katastrofa, lygiai kaip ir karas
Ukrainoje. Kremlius suprantąs įklimpęs ir ieško išeities: Vakarai
turintys jį pasiūlyti.
Įtariu, jog tai norais pagrįstas mąstymas, – baigiantis
„Sniego susitikimui“ atėjo naujiena, kad mūsų draugai
amerikiečiai susitiko su Kremliaus atstovu prie Lietuvos ir Rusijos
sienos. Aš manau (įtariu, jog taip mano ir dauguma dalyvių), kad
pinigų stokojanti, smunkanti Rusija veikiausiai taps dar labiau
beatodairiškesnė, tad ir pavojingesnė. Turime pasitikrinti savo
spynas, o ne atlapoti duris.
Kita didelė diskusija sukosi apie NATO. Aljansas pagirtinai
sustiprino savo veiklą Baltijos regione (gynybos žargonu tai
vadinama „garantija“), padaręs galą idėjai, kad labiausiai
pažeidžiamos narės kažkokiu būdu yra antros kategorijos. Šioje
srityje reikia daug ką nuveikti – pavyzdžiui, suteikti daugiau
teisių priimti sprendimus kariniams vadams nedelsiant dislokuoti savo
pajėgas bet kokių neramumų atveju.
Bet jokių veiksmų, kurių NATO imasi lokaliu mastu, nebus gana
sustabdyti ryžtingą Rusijos puolimą prieš šį siaurą ir lygų
žemės ruožą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Švedija ir Suomija
nepriklauso NATO, o Rusija turi pažangių ginklų, kurie apsunkina
pastiprinimą papildomomis pajėgomis. Geriausias būdas apginti
Baltijos šalis – tai papildyti garantijas atgrasymu: žodžiu,
traktuoti jas taip, kaip Šaltojo karo metais buvo traktuojamas
Vakarų Berlynas, t. y. kaip simbolinį Vakarų bastioną, ginamą
mūsų nusiteikimo sunaikinti bet ką, kam ateina neprotinga mintis
jį užpulti.
Kitaip sakant, NATO politika turi priversti Rusiją patikėti, jog
priešakinės linijos valstybių užpuolimas vestų prie niokojamo
Aljanso kontrsmūgio prieš visą Rusijos teritoriją. Užtikrinti
tai, turėtų būti didysis Varšuvos viršūnių susitikimo
uždavinys. Tam reikia ryžtingų sprendimų dėl branduolinės
ginkluotės ir planų.
Tai būtų sunku net idealiame pasaulyje. O nualintame 2016-ųjų
pasaulyje tai atrodo stačiai bauginamai. Juk esama tiek daug kitų
temų, kurios varžosi dėl riboto mūsų lyderių dėmesio ir
energijos, nekalbant jau apie menką visuomenės potraukį rizikai ir
skausmui.
Per „Sniego susitikimą“ kone nebuvo stabtelėta nei prie
įtampos, kurią Europoje sukėlė migracijos krizė, nei prie
Lenkijai gręsiančios tarptautinės izoliacijos. Užtat nugirdau
nerimą keliantį gandą, jog Baltieji rūmai privačia tvarka
pagrasino, kad Barackas Obama galįs susilaikyti nuo dalyvavimo
Varšuvos viršūnių susitikime, jeigu Lenkijos vyriausybė
neapsiramins.
Abejoju, jog toks grasinimas (jeigu jis išties nuskambėjo)
paveiks Lenkijos vadovybę, kuri laikosi nuostabaus tikėjimo, jog
sunkumai, kylantys bendraujant su užsienio vyriausybėmis, tėra
nesusipratimų ar suktų sąmokslų padarinys. Bet kokiu atveju toks
žingsnis būtų klaida. Jeigu ponas Obama nori pasiųsti nepritarimo
signalą, jis neturėtų versti NATO už tai sumokėti: būtų geriau,
jei jis pats atvyktų asmeniškai viską iškloti lenkams į akis.
Aš jau laukiu naujo „Sniego susitikimo“ kitų metų sausį,
bet ne jo dienotvarkės.
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius. Šį komentarą pateikia BNS.
