Teismų draskomoje Nijolės kailių karalystėje – puota maro metu

N.Veličkienės sūnūs dalyvaudavo elito vakarėliuose, pirko prabangius automobilius, net privačius lėktuvus.

Laimonas Velička specialiai savo dukters Alisios auklei filipinietei net nupirko baltą kabrioletą su vardiniu numeriu, kad ji galėtų mergaitę vežioti po Milaną.

Skolose įklimpusi N.Veličkienė mėgo nuolat lankytis labdaros renginiuose.

Kalbama, kad kartą, sužinojusi, jog viename labdaros koncerte dalyvaus tuometis prezidentas Valdas Adamkus, ji savo vadybininkams nurodė, kad norėtų, jog jai būtų parūpintas bilietas sėdėti šalia valstybės vadovo.

Vadybininkai per vargus susisiekė su koncerto rengėjais, tačiau jie už tokią prestižinę vietą paprašė 10 tūkstančių litų. Kalbama, kad N.Veličkienė nedvejodama sumokėjo šiuos pinigus ir vėliau didžiavosi sėdėjusi šalia prezidento.

2008 metais savo 60 metų jubiliejų N.Veličkienė surengė Kanuose. Į įspūdingą šventę suvažiavo svečiai iš viso pasaulio.

Į šį renginį šeimos nariai atskrido skirtingais lėktuvais – N.Veličkienė bijojo, kad, per aviakatastrofą žuvus visai šeimai, nebus kam perimti turto.

Gerai apie šios šeimos finansinę situaciją žinoję žmonės šią šventę pavadino puota maro metu.

2008 metais N.Veličkienė viešai prabilo apie sunkią kovą su ją užklupusiu vėžiu. Moteris teigė dėl šios ligos nutolusi nuo savo verslo, juo jau nebesidominti.

Tačiau tuo metu kaip tik vyko atkakli kova teismuose su kreditoriais iš užsienio.

Po to, kai ta kova buvo baigta, nutilo ir kalbos apie verslininkę graužiantį vėžį. Kai kurie verslininkai, kuriems kailių karalienė liko skolinga, net iškėlė tokią sąmokslo teorija – esą liga, kaip ir kitos bėdos, galėjo būti išgalvota. Tam, kad skolininkė iš gailesčio būtų palikta ramybėje.

Šeimos santaupos sparčiai tirpo, o gyventi plačiai vis dar norėjosi. Be to, prie visų bėdų prisidėjo dar vienas galvos skausmas – jauniausias N.Veličkienės sūnus Povilas, kuris iki ausų įklimpo į kazino.

Jis dienas ir naktis praleisdavo „Pramogų banko“ kazino VIP salėje, pralošdavo didžiules sumas, bandydavo atsilošti ir vėl pralošdavo. Kalbama, kad kartais stipriai prasilošęs P.Velička iš kažkur atnešdavo kailinius, juos pusvelčiui parduodavo kitiems lošėjams ir toliau lošdavo.

Abu Povilo broliai bandė griežtai auklėti jaunėlį, net privertė, kad jis Lošimų priežiūros tarnybai parašytų prašymą neįleisti į kazino, tačiau tai menkai padėjo.

Kad galėtų lošti, reikėjo iš kur nors gauti pinigų. Ir P.Velička jų susikombinuodavo.

Kartą mintis, kaip greitai praturtėti, jam kilo kalbantis su senyvo amžiaus vyriškiu, gyvenančiu netoli Veličkų vilos, prie Margio ežero Trakų rajone.

P.Velička pasisiūlė padėti parduoti savo kaimyno žemės sklypą ir paprašė, kad kaimynas duotų visus dokumentus.

Tuomet buvo suklastotas tikrojo savininko parašas ir buvo bandoma sklypą parduoti.

Su vienu pirkėju P.Velička jau buvo pasirašęs preliminarią sklypo pirkimo ir pardavimo sutartį ir net ją įregistravo Registrų centre.

Šis sklypas greičiausiai ir būtų buvęs parduotas, jei ne atsitiktinumas – tikrasis sklypo savininkas netikėtai užsuko į Registrų centrą ir sužinojo, kad jo žemės jau beveik parduotos.

P.Veličkai buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau jis atsipirko palyginti švelniai – buvo nubaustas pinigine bauda.

Tačiau ir šis nuosprendis nesustabdė P.Veličkos noro greitai pasipelnyti.

Aferų schema buvo paprasta – kailių karalienės sūnus pradėjo ieškoti žmonių, kurie galėtų paskolinti jam pinigų. Už paskolą įkeisdavo kokius nors brangius kailinius.

Praėjus kuriam laikui P.Velička apsilankydavo pas savo kreditorių ir paprašydavo dienai grąžinti įkeistus kailinius.

„Turiu pirkėją Kaune – šiandien pat jam parduosiu kailinius ir grąžinsiu skolą“, – maždaug taip P.Velička kalbėjo savo kreditoriams.

Kailinius atgavęs jaunasis verslininkas dažniausiai nebegrąžindavo nei jų, nei pinigų.

Kuo toliau, tuo labiau P.Veličkos elgesys įžūlėjo.

Praėjusiais metais į sostinės policiją kreipėsi viena vilnietė.

Ji pareiškė, kad P.Velička iš jos apgaule išviliojo brangius, beveik 50 tūkstančių eurų kainuojančius sabalų kailinius. Moteris papasakojo, kad, norėdama šiuos kailinius parduoti, kreipėsi į savo gerą pažįstamą P.Veličką.

Jis patikino turintis pirkėją – paėmė kailinius ir pažadėjo tą pačią dieną atnešti pinigus.

Tačiau taip nieko ir neatnešė.

Pagal moters pareiškimą P.Veličkai buvo iškelta baudžiamoji byla. Tiriant bylą paaiškėjo ir daugiau panašių jaunojo verslininko poelgių.

Tyrėjus ypač pribloškė afera Vilniaus centre esančiame „Nijolės“ kailių salone.

Buvo pasakojama, kad kartą prie brangius kailinius apžiūrinčios pirkėjos priėjo P.Velička ir pasiūlė sandėrį – parduoti juos perpus pigiau, bet ne per kasą.

Kalbama, kad P.Velička iš moters paėmė pinigus ir pažadėjo po kelių minučių atnešti kailinius.

Pirkėja net nepagalvojo, kad gali būti apgauta, nes pažino, jog pigiau jai kailinius pasiūlęs vyriškis – garsiosios kailių karalienės sūnus. Tačiau moteris savo trokštamų kailinių taip ir nesulaukė.

Ši byla P.Veličkai taip pat baigėsi laimingai.

Jis atlygino nukentėjusiajai nuostolius, tad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

Skolinimosi manija užsikrėtė ir vyresnis Povilo brolis Liutauras. Žmones, iš kurių norėdavo pasiskolinti, jis pasikviesdavo į sostinės Gedimino prospekte esantį savo motinos saloną, vaišindavo arbata, pasakodavo, kokie visame pasaulyje populiarūs „Nijolės“ kailiniai.

Čia pat jis paprašydavo paskolinti pinigų, o kaip užstatą išsirinkti kokius nors salone esančius kailinius.

Vėliau scenarijus būdavo toks pat: L.Velička paprašydavo atiduoti kailinius – esą tuoj juos parduos ir grąžins skolą.

Tačiau kreditoriai nesulaukdavo nei kailinių, nei pinigų.

Bet ne tik privatūs asmenys pasijuto apgauti. P.Veličkai pavyko apmulkinti net ir DNB banką.

Dar 2008 metais jis kartu su savo broliu Liutauru iš šio banko per du kartus paėmė pusantro milijono litų kreditą ir įkeitė jau minėtą J.Kazlausko gatvėje esantį savo namą.

Dabar bankui nepavyko atgauti net 168 tūkstančių eurų – už tokią pradinę kainą neseniai pasibaigusiose varžytynėse niekas namo nepirko.

Norėdamas atgauti paskolą, bankas dar 2012 metais kreipėsi į antstolius, kad įkeistas namas būtų parduotas iš varžytynių.

Prie banko ieškinio prisijungė dar aštuoni fiziniai asmenys ir kelios firmos, kuriems broliai taip pat buvo skolingi. Tačiau varžytynių vis neišeidavo pradėti – niekaip nepavykdavo rasti skolininkų.

Galiausiai antstolio Irmanto Gaidelio kantrybė trūko – jis kreipėsi į policiją, kad būtų paskelbta brolių paieška. Pareigūnai greitai surado P.Veličką, jį apklausė ir įpareigojo atvykti į antstolių kontorą. Tik tuomet buvo pradėtos varžytynės.

Tačiau 2013-ųjų rugpjūčio mėnesį per pirmąsias varžytynes niekas nenorėjo pirkti namo už pradinę 1,44 mln. litų kainą. Niekas jo nepirko ir už milijoną litų per antrąsias varžytynes.

Tuomet namas buvo iš naujo įvertintas ir jį buvo bandoma parduoti už pradinę 860 tūkstančių litų kainą. Bet broliai tokį sprendimą apskundė teismui, ir varžytynių procesas vėl nutrūko.

Nors dabar varžytynės jau pajudėjo, niekas neskuba pirkti palyginti už nedidelę kainą pardavinėjamo namo.

Mat pirkėjai net negali patekti į vidų ir jo apžiūrėti. Jie supranta, kad net ir nusipirkę greičiausiai dar kelerius metus negalės ten apsigyventi – iškeldinti P.Veličką gali būti ne taip paprasta.