Neseniai varžytynėse pardavinėtas N.Veličkienės sūnaus Povilo namas sostinės J.Kazlausko gatvėje – tik dar vienas lašas visiškos agonijos link.
Artimiausiu metu gali tekti parduoti ir daugiau Veličkų šeimai priklausančio nekilnojamojo turto – Apeliacinis teismas nutarė taikyti restituciją N.Veličkienės pastatams ir žemės sklypams, kuriuos ji, siekdama negrąžinti daugiau kaip 6 milijonų dolerių skolos, dar 2001 metais fiktyviai padovanojo savo motinai.
O prie prabangaus gyvenimo įpratę buvusios kailių karalienės sūnūs Povilas ir Liutauras, naudodamiesi kadaise garsiu savo motinos vardu, mulkino lengvatikius ir siurbė iš jų pinigus.
Partneriu tapo šveicaras
Šeimos verslo pamatai ėmė aižėti dar 2011 metais, kai Aukščiausiasis teismas po kelerius metus trukusio bylinėjimosi priėmė galutinę ir neskundžiamą nutartį – iš N.Veličkienės priteisti Šveicarijos ir Prancūzijos kompanijų naudai beveik 7 milijonus JAV dolerių.
Teismas nustatė, kad tokios sumos N.Veličkienė 1998–2000 metais nesumokėjo už aukcionuose įsigytus kailius ir jų perdirbimą.
Šios bylos reikalavo didžiausios Europoje kailių prekybos kompanijos „Mayer“ ir vienos brangiausių pasaulyje privačios meno kolekcijos savininkas – šveicarų milijardierius Werneris Merzbacheris.
Su šiuo turtuoliu N.Veličkienė susipažino dar 1994 metais, kai Vilniaus centre buvo atidarytas pirmasis „Nijolės“ kailių salonas.
Netrukus Veličkų šeimos nariai pradėjo vis artimiau draugauti su W.Merzbacheriu ir per jo kompaniją aukcionuose supirkinėti kailius.
Šveicaras už savo pinigus įsigydavo didelius kiekius kailių, o N.Veličkienė vėliau su juo atsiskaitydavo.
Kaip negrąžinti skolų?
Tačiau po kurio laiko atsiskaitymai ėmė vėluoti, o skolos – augti.
Kalbama, kad jau tuo metu Veličkų šeimos nariai vis dažniau rinkdavosi tartis, kaip būtų galima nemokėti vis augančių skolų užsieniečiams ir išsaugoti jau sukauptą turtą.
Pasitarimai esą vyko dabar iš varžytynių pardavinėjamame P.Veličkos name sostinės J.Kazlausko gatvėje.
Tačiau ne visiems šeimos nariams patiko planai mulkinti užsieniečius.
Tam ypač priešinosi N.Veličkienės sutuoktinis Danielius, kurį pažinojusieji apibūdino kaip ypač sąžiningą ir darbštų žmogų.
Draugai Danielių net vadindavo Profsąjunga, nes jis visada kovodavo už teisybę.
Artimai šeimą pažinoję žmonės pasakojo, jog vos ne balta varna šeimoje tapęs D.Velička net pradėjo grasinti, kad išeis gyventi atskirai.
Po tokių pareiškimų vyras buvo atsidūręs ligoninėje.
Laidojo Menininkų kalnelyje
2002 metų lapkritį D.Velička mirė. Jį pakirto širdies smūgis.
Tuo metu, kai D.Velička mirė, jo sutuoktinė skrido lėktuvu į Niujorką. Į šią seniai planuotą verslo kelionę moteris turėjo vykti su sutuoktiniu, tačiau paskutinę akimirką išskrido su jaunėliu sūnumi Povilu.
Iškart po sutuoktinio mirties N.Veličkienė grįžo į Lietuvą ir surengė įspūdingas laidotuves.
D.Velička buvo palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje, kuris paprastai tampa tik garsių menininkų ir valstybei nusipelniusių žmonių amžinojo poilsio vieta.
Milijardieriui trūko kantrybė
Dėl D.Veličkos mirties artimiesiems užuojautą pareiškė ir šveicarų milijardierius W.Merzbacheris.
N.Veličkienė ir toliau visaip bandė jį raminti pažadais apie planuojamą grąžinti skolą, o pati tyliai slėpė turtą.
Jos asmeninis turtas buvo perleidžiamas artimiesiems, o bendrovė „Nijolė ir partneriai“, kuri taip pat buvo įsiskolinusi, reorganizuota.
Tačiau galiausiai šveicarui atsibodo klausytis pažadų – jis kreipėsi į teismą.
Teismas smogė skaudžiai
Atrodo, kad iš pradžių Veličkų šeimos nariai pernelyg nesikrimto dėl milijoninio ieškinio.
Milane gyvenantis N.Veličkienės vyriausias sūnus Laimonas net pasijuokė iš įrodymų, kuriuos užsieniečiai pateikė teismui: „Su tokiais įrodymais jie Italijoje negalėtų kreiptis ne tik į teismą, bet net į mano asistento sekretorę.“
Jis tuomet net pagrasino, kad už verslui padarytą žalą pats šveicaras bus priverstas brangiai sumokėti.
Tačiau visų instancijų Lietuvos teismai į užsieniečių pateiktus įrodymus pažiūrėjo visai kitaip.
Galiausiai 2011 metais Aukščiausiasis teismas galutine ir neskundžiama nutartimi įpareigojo N.Veličkienę grąžinti skolą.
Tačiau greitai paaiškėjo, kad bylą laimėjusiam šveicarui ir jo partneriui prancūzui paimti nėra ko – N.Veličkienė neturi ne tik pinigų, bet ir beveik jokio nekilnojamojo turto, išskyrus menkavertį žemės sklypą.
Turtą tyliai perleido motinai
Tačiau užsieniečių advokatai nenuleido rankų. Jie išsiaiškino, kad dar 2001 metais, kai susidarė pagrindinė skola, N.Veličkienė perleido motinai beveik visą savo vardu turėtą nekilnojamąjį turtą.
Kailių karaliene tuomet tituluota verslininkė savo motinai padovanojo du namus, Vilniaus Gedimino prospekte esančią parduotuvę ir beveik 3 tūkstančių kvadratinių metrų komercines patalpas sostinės Granito gatvėje.
Savo ruožtu visą dukters padovanotą nekilnojamąjį turtą N.Veličkienės motina perleido anūkams. Tarp jų – ir neseniai varžytynėse pardavinėtą P.Veličkos namą sostinės J.Kazlausko gatvėje.
Anūkams buvo perleisti ir dar keturi nekilnojamojo turto objektai, perrašyti N.Veličkienės motinos vardu.
Tad 2004 metais kandidatuodama į Seimą viena turtingiausių Lietuvos moterų vadinta N.Veličkienė deklaravo turinti 17 tūkstančių litų vertės turto ir ne banke esančius 320 tūkstančių litų.
Pirštu rodė į mirusįjį
Išgirdę apie keistą dovanojimą N.Veličkienės kreditoriai kreipėsi į teismą, kad visi šie sandoriai būtų pripažinti apsimestiniais, kuriais siekta nuslėpti turtą.
Užsieniečių pasamdyti advokatai pareikalavo, kad būtų pritaikyta restitucija.
Bylinėjimasis truko kelerius metus. N.Veličkienė teisme tvirtino, kad dovanodama nekilnojamąjį turtą savo motinai nesiekė nuo kreditorių nuslėpti turto.
Visą bėdą ji vertė savo jau mirusiam sutuoktiniui Danieliui – tvirtino norėjusi apsaugoti šeimos turtą, nes esą sunkia liga sirgęs ir nuolat girtavęs jos vyras galėjo imtis neprognozuojamų veiksmų.
Tačiau teismas šiais išvedžiojimais nepatikėjo. Teisėjų kolegija konstatavo, jog tiek N.Veličkienė, tiek jos motina elgėsi nesąžiningai, o dovanojimu ir kitais vėliau buvusiais sandoriais buvo siekiama nuslėpti turtą, kad nereikėtų kreditoriams grąžinti skolos.
N.Veličkienė dar bandė apskųsti šią nutartį, tačiau jau neužteko pinigų net žyminiam mokesčiui sumokėti – vietoj privalomų 40 tūkstančių litų ji sugebėjo sukrapštyti tik 2 tūkstančius litų.
Bus daugiau – sekite Lrytas.lt
