Kokie buvo svarbiausi šio minėjimo akcentai? Žinoma, pirmiausia patriotizmo demonstracijų ir deklaracijų varžytuvės socialiniuose tinkluose bei kitose viešosiose erdvėse.
Tokios varžytuvės pasikartoja kiekviena panašia proga, tik šįkart jos buvo ryškesnės.
Regis, tai lėmė ne tiek reikšminga Sausio 13-osios sukaktis, kiek karo Ukrainoje sukelta Rusijos grėsmės Lietuvai nuojauta, kurios bangos neslūgsta. Tiesa, kartais įgauna net karikatūrines formas.
Pavyzdžiui, Šaulių sąjungos atstovai viešai paskelbė patarimus visuomenei, kaip kilus karui susidoroti su kolaborantais – gąsdinti terorizuojant šeimas, juos pačius viešumoje mėtyti nuogus iš važiuojančių automobilių, rišti prie stulpų ir, aišku, žudyti.
Tad dar vienas šiemečio Sausio 13-osios minėjimo akcentas – stengėmės parodyti, kad Lietuva tokia pat jauna ir ryžtinga kaip ir prieš 25 metus, bet daug labiau uniformuota, ginkluota ir priešo tankus pasitiktų ne dainomis, o raketomis.
Tiesa, kairieji vis dar tebesipriešina prezidentės D.Grybauskaitės, kariuomenės vadų ir dešiniųjų politikų užmojams šauktinius įteisinti ne penkeriems metams, o visam laikui.
Nereikėtų stebėtis, kad įvairų susipriešinimą visada lydi dejonės dėl prarastos vienybės, kurią esą regėjome tik tomis tragiškomis ir lemtingomis dienomis.
Laužyti rankas šaukiantis tos vienybės, kurios esą ypač reikia, nes žuvusieji už laisvę galvą padėjo ne už tokią Lietuvą, visuomet buvo populiaru. Ir darosi vis populiariau, kai pritrūksta konkrečių idėjų, kokia ta Lietuva turėtų būti, nes pati politinė sistema skurdi.
Apie šios sistemos ypatumus daug ką pasako prieš kelias dienas atsiradusi nauja „partija“, kurios pavadinimas kartu yra ir programa – „Neapmokestinamųjų pajamų didinimas“.
Net visko mačiusius Lietuvos politologus išsižioti privertusio slaptame suvažiavime įkurto ir neva 2600 steigėjų turinčio darinio vienas tėvų – antipartine korta pamėgęs žaisti rėksnys N.Puteikis. Tiesa, kol kas jis nepanoro būti šios „partijos“ vedliu.
Šitaip „turtėjant“ Lietuvos politiniam peizažui, daugėjant partijų bei judėjimų, vienybės šūkis tikriausiai bus dar populiaresnis prieš Seimo rinkimus.
Antai iškart po Sausio 13-osios minėjimo šiuo šūkiu ėmė mojuoti didžiojoje politikoje siekiantis išlikti „tvarkiečių“ vedlys R.Paksas. Panašiais burtažodžiais – tautos išgelbėjimu, atsinaujinimu – skambina ir besikuriantis dar vienas sąjūdis – Vilniaus forumas.
Vis dėlto ar neatrodo, kad visos tos raudos dėl esą prarastos vienybės, kaip ir kitokie užkeikimai, – tuščias reikalas?
Juk tokia vienybė, kokia buvo prieš 25 metus Sausio 13-ąją, įmanoma ir reikalinga tik tokiomis lemtingomis tautai dienomis.
Tuo metu pilka demokratijos kasdienybė – nuolatinė skirtumų ir priešybių kova. Ji natūrali ir neišvengiama – turbūt netgi žaižaruojanti tokiomis lietuviškomis spalvomis.
