Šiemet dar daugiau piliečių, ne tik politikų, Sausio 13-osios sukakties proga segėsi mėlyną popierinę neužmirštuolę, taip tęsdami neseniai Lietuvoje atsiradusią tradiciją.
Nuo britų, kurie savo Pirmojo pasaulinio karo aukas mini įsisegdami aguonos žiedą, nusižiūrėtą idėją bene aktyviausiai populiarina konservatoriai.
Tačiau neužmirštuolės patinka toli gražu ne visiems. Jas niekina ir dešinieji radikalai, ir prorusiški veikėjai. Kritikai įžvelgia ne tik bandymus išplauti tikruosius tautinius, patriotinius simbolius, bet ir masonų ar gėjų sąmokslą.
Savo ruožtu neužmirštuolės gynėjai konstatavo priešininkų silpnaprotystę, taip pat apkaltino juos tarnavimu Rusijos propagandai. Pastaroji, be abejo, vėl prisiminė, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, o viską suorganizavo JAV žvalgyba.
Šitokios vidaus kaktomušos – liudijimas, jog nesena praeitis mūsų visuomenėje tebėra nesantaikos šaltinis.
Tai iliustruoja ir ryškus Sausio 13-osios minėjimo epizodas – vieno pagrindinių tų istorinių įvykių veikėjo V.Landsbergio demaršas atsisakant apsilankyti iškilminguose renginiuose Seime. Dešiniųjų patriarchas nė neslėpė, jog šį jo žingsnį lėmė tai, kad Seimas dabartinių valdančiųjų balsais atsisakė jam skirti Laisvės premiją.
Buvęs Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo vadovas Seimą išvadino veidmainystės namu, kurio dabartiniai šeimininkai siekia suklastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją.
Natūralu, kad po tokių žodžių balsavusieji prieš premijos skyrimą įgijo papildomų argumentų, jog jų poelgis buvo teisingas.
Taip, valdantieji tikrai galėjo užgniaužti savo ambicijas ar antipatijas.
Bet V.Landsbergis, iki šiol laikęsis oriai, dabar irgi nusmuko iki jų lygio – savo ambicijoms patenkinti pasinaudojo ne tik Sausio 13-ąja, bet ir Seimo institucija, kurią gynė savo gyvybę pasiryžę aukoti žmonės. Kuo čia dėta dabartinė valdančioji dauguma?
Suprantama, kai kurie seni V.Landsbergio oponentai iškart vėl priminė, kad jis taip mąstė ir elgėsi visada.
Bet daug kas audringai stojo esą žiauriai paniekinto politiko pusėn, o dešinieji pasinaudojo proga supliekti dabartinę valdančiąją daugumą. Neliko nuošalyje net kunigas R.Grigas, per iškilmingą minėjimą svaidęs žaibus.
Nereikėtų stebėtis, kad tokį susipriešinimą visada lydi dejonės dėl prarastos vienybės, kurią esą regėjome tik tomis tragiškomis ir lemtingomis dienomis.
