Istoriją, kaip Michailas tapo Mariumi, 31-erių aktorius emocingai pasakoja žiūrovams Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Barikados“, skirtame Sausio 13-osios įvykiams. Jis yra išdalijęs kone šimtą nuotraukų su mažojo Mišos atvaizdu – vis atsiranda žiūrovų, norinčių ją turėti.
Šiuo metu M.Repšys taip pat vaidina Lauryną „Katedroje“ (režisierius Oskaras Koršunovas) ir Apsišaukėlį Dmitrijų „Borise Godunove“ (režisierius Eimuntas Nekrošius).
Jis yra apdovanotas Sidabrine gerve ir Auksiniu scenos kryžiumi, sukūrė ne vieną įsimintiną vaidmenį kine.
Vilnietis neabejoja, kad prieš daugelį metų jam suteiktas lietuviškas vardas turėjo įtakos ir karjerai.
– Kodėl po 1991 metų sausio įvykių jūsų tėvai nutarė, kad Lietuvoje Mariui bus geriau gyventi nei Michailui? – paklausėme M.Repšio.
– Tuo metu man buvo šešeri, ir vardą pakeitė dėl patyčių. Darželyje iš manęs šaipydavosi, vadindavo Mišutka.
Buvau ilgais plaukais – juos tampydavo. Aš bandydavau juos nusikirpti.
Mano šeima baiminosi, kad iš manęs bus šaipomasi ir mokykloje, kad su tokiu vardu bus sunkiau įstoti į aukštąją mokyklą.
Tad į pirmą klasę ėjau jau kaip Marius.
– Kaip jums tėvai paaiškino, kodėl tapote Mariumi?
– Niekaip. Aš pats norėjau, kad man tą vardą pakeistų.
– O kaip pavardė? Jūsų kolegos tvirtina, kad pavardė irgi buvo rusiška.
– Pavardės kita istorija. Man nebuvo duota tėvo pavardė, taigi jos nereikėjo keisti.
– Ar jūsų kolegos tik spektaklyje „Barikados“ sužinojo Michailo istoriją?
– Taip. Spektaklio režisierius latvis Valteris Sylis davė užduotį kiekvienam aktoriui surašyti monologus apie Sausio 13-ąją. Vieną vakarą sėdėjau ir šovė mintis parašyti apie savo vardą.
– Ką prisimenate iš 1991 metų Sausio 13-osios?
– Pamenu, kaip su močiute vaikščiojau į mitingus, piešiau trispalvę, plevėsuojančią ant Gedimino bokšto, ir tą piešinį kabinau ant spygliuotosios vielos. Nešiau maisto badautojams prie Lietuvos televizijos, ten gavau medalioną su Švč.Mergele Marija.
Pamenu, kaip Sausio 13-osios naktį mama ir močiutė išėjo, o mane paliko vieną. Tais laikais palikti namie vaiką buvo visiškai normalu.
– Ar įsivaizduojate savo vaikus situacijoje, kad jiems reikėtų keisti vardą?
– Niekam nelinkiu patyčių vaikystėje. Tai labai žiauru.
Tuo metu buvau silpnas, kad apsiginčiau.
– Ką reiškia būti lietuviu Lietuvoje?
– Tai reiškia gyventi kaip savo namuose, būti šeimininku.
Mylėti savo namus, kaip lietuviai tai daro: prižiūrėti, tvarkyti, būti.
Eiti balsuoti, turėti savo nuomonę apie politiką, pakelti šiukšlę gatvėje, auklėti savo vaikus būti šeimininkais.
– Ar tokį jausmą ir turite?
– Stengiuosi turėti. Manau, tokį jausmą reikia išsiugdyti.
– Ar susiduriate su kitataučiais, kurie Lietuvoje jaučiasi kitaip nei jūs?
– Mūsų teatre kitataučių nėra. Gal jie tiesiog nestoja studijuoti aktorystės? Yra viena kolegė juodaodė – labai gerai sutariame.
– Ar lietuviškas vardas padeda jūsų karjeroje?
– Manau, kad šiuo metu lietuviškas vardas daug įtakos neturi, bet 1992–1993 metais galėjo būti kitaip.
– Manote, kad Lietuvoje svarbu būti lietuviu?
– Manyčiau, kad taip. Bet jei esi rusas, irgi turi gyventi ne pagal Rusijos, o pagal Lietuvos standartus. Nieko blogo būti rusu, amerikiečiu ar lenku.
Manau, kad visos tautos Lietuvoje gali labai gražiai sugyventi. Tiesiog kai kurie politikai kiršina tautas.
Šiuo metu negatyvus požiūris į rusus dėl politinės situacijos. Prieš keletą metų lietuviai, atrodo, labiau nemėgo lenkų.
Aš tikrai myliu savo šalį, niekur nežadu iš čia važiuoti. Gaila, jau esu per senas tarnauti kariuomenėje, turiu du vaikus.
Rusiška pavardė klaipėdietei buvo tapusi kupra
„Mes – maža tauta, ir dar tokiame nesaugiame geografiniame taške. Gal todėl lietuviai tokie jautrūs dėl tautybės?“ – svarstė Klaipėdos savivaldybės tarybos narė Nika Puteikienė, posėdžiuose vadinama tikruoju vardu – Nina.
Prieš tris dešimtmečius Nina Semionova atvyko studijuoti į Vilnių ir netrukus pasivadino Nika Aukštaityte. Nors pase liko rusiška pavardė, žurnalistinis pseudonimas prigijo.
Ištekėjusi už dabartinio Seimo nario Naglio Puteikio moteris pasikeitė tik pavardę.
– Dabar puikiai suvokiu, kad žmogus vertinamas ne pagal pavardę ar vardą. Bet rusiška pavardė tapo mano kupra ir vidiniu kompleksu. Man buvo gėda būti ruse, nes Lietuva buvo okupuota Sovietų Sąjungos, – „Lietuvos rytui“ prisipažino N.Puteikienė.
– Ar tas jausmas atsirado tik universitete?
– Mano motina – aukštaitė, tėvas – rusas. Jis atėjo į Lietuvą 1947 metais iš Pskovo srities gelbėdamasis nuo bado. Taigi nebuvo okupantas. Mano tėvas puikiai kalbėjo lietuviškai aukštaičių tarme ir save vadino ne rusu, o krivičiumi – sena rusiškai kalbančia baltų gentimi.
Vaikystėje nesupratau, kad kuo nors išsiskiriu. Su tėčiu kalbėjau rusiškai, viskas atrodė normalu.
Tačiau kai pradėjau lankyti vidurinę, mane pradėjo pravardžiuoti Burlioke. Parėjau namo, radau „Burliokus ant Volgos“. Nesupratau, ką tai turi su manimi bendra. Tėvai paaiškino.
Bet tai man nekėlė problemų. Rašiau eilėraščius, dalyvaudavau literatų konkursuose. Nesijaučiau kitokia.
– Kaip tėvai reagavo į vardo ir pavardės pakeitimą?
– Visada buvau labai savarankiška. Net nepranešiau. Tik vėliau, kai jau pati auginau dukras, supratau, ką jie jautė.
Patarčiau ir kitiems pagalvoti keičiant pavardę.
Savotiškai gailiuosi, kad iš esmės išbraukiau rusų kultūrą iš savo gyvenimo.
– Kaip jus vadina vyras?
– Naglis rado išeitį ir vadina Ni. Naglio tėvas – buvęs politinis kalinys, iš pradžių jis buvo susirūpinęs. Bet galiausiai mūsų tėvai sutarė.
– Ar pastaruoju metu sulaukiate įžeidimų dėl tautybės?
– Į akis – ne. Bet internetas net ūžia: „Tu negali būti lietuvė – mes tik leidome jums gyventi čia.“ Bet ši žemė yra ir mano – joje palaidotas mano tėvas.
Aštuoniolikos pasirinkusi slapyvardį aš aiškiai identifikavausi kaip lietuvė. Bet universitete mane, geriausią studentę, profesorius vadino Chorošina. Mes patys formuojame Lietuvoje penktąją koloną.
Daugeliui pažįstamas
* Kino ir teatro aktorius M.Repšys vos netapo kūno kultūros mokytoju – jis studijavo Edukologijos universitete. Lemtingas posūkis įvyko įstojus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
* Šiuo metu M.Repšys vaidina Nacionaliniame dramos teatre, dalyvauja jaunųjų menininkų judėjime „No Theatre“.
* Vaidino filmuose „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“, „Redirected / Už Lietuvą!“, Norvegijos televizijos seriale „Lilehameris“.
* Vedė televizijos laidas „Lietuvos talentai“, „Trys pedalai“.
* 2012 metais gavo Sidabrinę gervę kaip geriausias aktorius. 2011 metais apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi už Vandalo vaidmenį O.Koršunovo režisuotame spektaklyje „Išvarymas“.
