Terorizmu kaltinta klaipėdietė 26 metų Eglė Kusaitė lieka visiškai išteisinta. Taip nusprendė Lietuvos aukščiausiasis teismas (LAT), atmetęs Generalinės prokuratūros skundą.
Merginą prie šešis metus Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir generalinė prokuratūra įgrūdo į belangę, iškvietė Rusijos federalinio saugumo tarnybos (FSB) agentus ir pasiūlė ją patardyti bei melavo, kad taip nebuvo. Paskui net šių eilučių autorių bandė skųsti visokiems etikos sargams dėl to, kad įrodyta, jog BUVO.
E.Kusaitei, oficialiai ir per žiniasklaidą, inkriminuota daugiau, negu traukia lakiausia vaizduotė. Ji turėjo susprogdinti tai dar vieną Maskvos metro stotį, tai erdvę prieš Kremlių, tai prieš valstybės Dūmą. O galiausiai – Rusijos karinę bazę... kažkaip. Maža to – ji kūrė tarptautinę teroristinę organizaciją...
Labai simboliška, kad sausio 13-osios jubiliejus sutapo su Eglės Kusaitės galutiniu išteisinimu. Jos nekaltumas – įmūrytas juridinis faktas. Ir visi, kas labai rūpinasi Rusijos karinių bazių saugumu, bet neturi supratimo, kad jos saugomos taip, jog tokia akcija neįmanoma – staukite į Mėnulį ar Kremliaus kurantų pusę.
Tie, kas dirbdami VSD ir Generalinėje prokuratūroje, be sąžinės graužimo laikė nekaltą merginą 9 mėnesius belangėje, antisanitarinėse, Europos institucijų oficialiai pasmerktose sąlygose, pasakojo, kad ji verbavo teroristus ir kūrė tarptautinį jų tinklą, nesigailės. Daugelis jų yra apdovanoti ordinais, kai kurie garbingai išlydėti į pensiją.
Ta pati išteisinta mergina, kuriai galima prikišti nebent neatsakingą „pankavimą“, tebuvo eilinis variantas gauti ordinui arba premijai. Paaukštinimui. Ir... atsitik tu man taip – mergina išdrįso atsisakyti pradžioje išlupto prieštaringo prisipažinimo (pasėdėkite Vilniaus areštinėje – prisipažinsite, kad žudėte JAV prezidentą), visoje grandinėje atsirado teisėjų, kuriems reikia įrodymų, o ne įbauginto žmogaus nerišlių virkavimų.
Jei ji būtų mafijozė ar tikra teroristė, kuriai už nugaros Saudo Arabijos šeichai ar Islamo valstybės naftos verslas, sakytume, kad „išsipirko“. Juk Lietuvos visuomenė nekaltumo prezumpcijai alergiška. Deja, E.Kusaitė tokia nėra – neturtingos šeimos vaikas. Varganai sukurpta byla sprogo tą pačią sekundę, kai ją paleido iš kardomojo kalinimo.
Neminėsiu teisėjų pavardžių, tačiau daugmaž visi žino – jei žmogų į teismą atveda iš kameros, tai, pagal Marijos žemės teisingumo lekalą, jį nuteis. Šįkart, kad ir apeliacinėje grandyje, ikiteisminio tyrimo teisėjo institutas suveikė. Lietuvai tai įrodymas, manifestacija, kad nekaltas žmogus čia visgi gali apsiginti, jei turi valios resursų. Kol kas tai sunku, bet „troikės“ visgi nebedirba. Jei nepalūši – gali apsiginti. Kas toliau?
Gal naujasis VSD vadovas ir naujasis gen. prokuroras išropos iš urvų ir sistemos vardu E. Kusaitės atsiprašys už provokacijas, išnaudojimą, užnuodytą jaunystę? Gal net atostogas pasiūlys savo tarybinėse vilose Palangoje?
Būtų puiku. Tai reikštų, kad sistema dirba piliečiams, o ne yra virš jų. Tik kažkodėl aš tokia galimybe netikiu – munduro ir ordinų blizgesys vis dar svarbesnis. Tačiau Lietuva šiandien jau galiu didžiuotis. Susireikšminusių ir blizgučius pamilusių prokurorų ar specialiųjų agentų apetitai visgi yra kartais apribojami. To ir siekėme tada, prieš ketvirtį amžiaus. Link teisinės valstybės artėjame.
Ir tik nereikia aiškinti, kad čia „politinis spaudimas“ laimėjo. Nebuvo kam spaudžia. Kolegos, kurie rašo apie teisėsaugą, nenorėdami pyktis su gerų žinių duodančiais prokurorais, atbildėdavo oficialius „pressreleasus“ ir dar pasišaipydavo iš „visokių sadūnaičių“, nes buvę sąžinės kaliniai iš Gulagų instinktyviai leisdavo sau abejoti oficialiais niekais. Politikos paraštės veikėjai truputį pasidomėjo, pastovėjo su plakatais prie teismų, o paskui dūmė į Garliavą, nes ten rezonansas buvo didesnis.
E.Kusaitės bėda iš dalies ta, kad, kaip ir daugelis mūsų, pagrįstai simpatizavome ir šiandien siautėjančios Rusijos terorizuojamai Čečėnijai, susipažino su vaikinu iš ten, keikė Kremlių, jaunatviškai reiškė emocijas.
O Tėvynės vardu buvo Kremliui įduota. Pateko ne į šiandieninę politinę apyvartą, kai „Rusija teroristinė valstybė“ (kas gi suimtų už žinutę, jog sprogdinsis Donecke), o į tą, kai „reikėjo perkrauti santykius“, kai reikėjo sulaukti Lietuvoje Putino ir užtikrinti nenutrūkstamą grietinės bei sardelių eksportą.
Šiuo atveju reiškiu pagarbą tiems teisėjams, kurie plepalus ir mergaičių parėkavimus moka atskirti nuo grasinimų, o įrodymus nuo burtų ir fabrikavimų. Linkiu, kad Eglė nueitų į Starsbūrą ir pasiimtų viską, kas priklauso.
Suprantu, kad mergina pavargo, kad norisi pasėdėti gimtojoje Klaipėdoje ant jūros kranto ir pažiūrėt į bangas, tačiau reikia. Jei tik gali, Egle, paaiškink ketvirtį amžiaus nuo kruvinojo sausio išgyvenusios Lietuvos sisteminiams „švonderiams“, ko negalima su savo piliečiais daryti, nes negalima tiesiog niekada.
