Taip galima vertinti šią savaitę tėkštelėtą prezidentės D.Grybauskaitės akibrokštą, išsižadant savo pačios siūlymo įsteigti naują valdišką įstaigą – vaiko teisių apsaugos inspekciją.
Apie tai, kad Vyriausybė turėtų sukurti naują instituciją, D.Grybauskaitė kalbėjo pirmadienį, skubėdama parodyti, kad asmeniškai itin susirūpino praėjusį penktadienį Kėdainių rajone įvykusia ir visą šalį sukrėtusia tragedija, kai sužvėrėjęs vyras į šulinį sumetė ir taip nužudė du savo mažamečius vaikus.
Tad pagrindinė šalies vadovės idėja ir siūlymas, kurį po susitikimo su įvairių institucijų vadovais ji pati kuo aiškiausiai ir išsakė žiniasklaidai ir Lietuvai, – įsteigti naują tarnybą, kuri koordinuotų ir prižiūrėtų tą socialinės rūpybos ir priežiūros įstaigų grupę, kuri atsakinga būtent už vaikus socialinės rizikos šeimose.
Negana to, šį savo siūlymą lygiai taip pat konkrečiai prezidentė pakartojo ir tą pačią dieną per visus įmanomus kanalus išplatintame ir Prezidentūros oficialioje svetainėje paskelbtame pranešime spaudai.
Bet plykstelėjo reakcija, kurios, matyt, nesitikėjo nei pati D.Grybauskaitė, nei jos komanda. Siūlymą sukurti dar vieną biurokratinį mechanizmą sutrypė visi, kas galėjo ir netingėjo, – politikai, socialinės sferos ir ekonomikos ekspertai.
Bene stipriausiai ir taikliausiai šalies vadovei smogė buvusi jos vyriausioji patarėja V.Būdienė. Ji pareiškė, kad toks siūlymas – akivaizdus liudijimas, jog ne tik prezidentė, bet ir dauguma politikų po dar vienos tragedijos skubės pademonstruoti savo susirūpinusius veidus prieš fotografus, pasišvaistys neva labai konkrečiais, bet realiai iš kosmoso platybių nukabintais projektais, ir vėl viskas nutils iki kitos nelaimės.
Dar buvo galima pridurti, kad tokias tragedijas kaip Kėdainių rajone ar neseniai Kražiuose degradavusio alkoholiko surengtas masines pensininkių žudynes nulemia ne kokios nors institucijos egzistavimas ar mistinės koordinacijos trūkumas.
Šitokie nusikaltimai – dalies provincijos visokeriopos degradacijos padarinys. Materialinį ir socialinį skurdą bei nuosmukį visada neišvengiamai lydi ne tik alkoholizmas, bet ir kraujas, nusikaltimai. O visa tai – kaimo nykimo, prasidėjusio iškart po nepriklausomybės atkūrimo, procesai.
Visuomenės ir pirminių valstybinių socialinės rūpybos ir priežiūros institucijų abejingumas mojant ranka į po nosimi, už kaimyninės tvoros vešantį smurtą – viena priežasčių, kodėl įvyksta tokios sveiku protu nesuvokiamos žudynės.
Ar galima šį procesą sustabdyti ir apskritai ar įmanoma išvengti tokių tragiškų įvykių, kurių, beje, nutinka visose – tiek skurdžiausiose, tiek turtingiausiose – pasaulio šalyse? Ar gali tai padaryti politikai?
Atsakymas aiškus: ne. Tačiau politikai bei valstybė gali ir turi padaryti viską, kad šį nuosmukį kuo labiau sušvelnintų, kad maksimaliai apsaugotų mus visus nuo baisiausių jo padarinių.
Kitaip sakant, reikia visa apimančios socialinės, ekonominės, kultūrinės politikos, o ne tik dar griežtesnės ir neva dėl to efektyvesnės kovos su pavieniais išvestiniais reiškiniais – alkoholizmu, smurtu šeimoje ar nedarbu.
Bet pastarąjį ketvirtį amžiaus tiek iš kairės, tiek iš dešinės girdime tik tuščias, rinkimams skirtas kalbas apie regioninę politiką ar atskirties mažinimą, o tikrovėje vietoj tos kompleksiškos ir nuoseklios politikos regime europinių pinigų plovimą liejant asfaltą užkampių šunkeliuose ar beprasmiškas kultūros namų statybas išmirusiuose kaimuose.
Būtent apie tai lyg ir mėgino kalbėti prezidentė ketvirtadienį vykusioje savo iškilmingoje spaudos konferencijoje, kuri buvo skirta apžvelgti praėjusius metus ir nubrėžti atėjusiųjų gaires.
Tačiau čia pat D.Grybauskaitė tarsi pati liudijo, kad biurokratinis, grynai pasirodyti prieš primityvius lengvatikius skirtas pirmadienio siūlymas buvo ne atsitiktinis, o išsirutuliojęs iš visos jos mąstysenos. Juk šalies vadovės pateiktos darbų ir nuopelnų Lietuvai ataskaitos didžiąją dalį, kaip ir kasmet, sudarė jos formalių kasdienių darbų statistika.
Atleido tiek teisėjų, priėmė tiek užsienio svečių ir diplomatų, paskyrė tiek Lietuvos ambasadorių. Tai tas pat, jei kiekvienas mūsų kaip ypatingu nuopelnu pasigirtume, kad rytą atsikėlėme, nuvažiavome į tarnybą, pabuvome ten visą darbo dieną, įkalėme 500 vinių ir grįžome namo.
Užtat svarbiausiu konferencijos akcentu ir tapo ne statistika, o prezidentės atsakymas į klausimą, ar ji tebenorinti kurti naują biurokratinę įstaigą šalia bene trijų dešimčių jau turinčių veikti. Šalies vadovė išpyškino to niekuomet nesakiusi ir paskelbė kalbėjusi tik apie tai, kad reikia koordinacines funkcijas priskirti bet kuriai iš jau esančių įstaigų.
Liko tik stebėtis tokiu atsainiu D.Grybauskaitės ir jos patarėjų elgesiu ar gal net atminties sutrikimais – juk jie taip įrodė neprisimenantys, ką patys kalbėjo ir rašė vos prieš kelias dienas.
Tiesa, užvakar paaiškėjo, kad prezidentė užantyje dar laikė vyšnią, kurią uždėjo ant torto. Prezidentūra perrašė pirmadienio pranešimą spaudai, o vietoj žodžių, kad Vyriausybė „turi svarstyti“ naujos institucijos „steigimą“ įrašė, jog Vyriausybė turi tiesiog „galvoti“ apie tokią instituciją.
Prie tokio dar neregėto D.Grybauskaitės kūliavirsčio nelabai yra ką pridurti. Nebent porą smulkmenų.
Pirma, aukščiausia valstybės pareigūnė piliečius (jei ne visus, tai daugumą), matyt, laiko beviltiškais kvailiais. Antra, V.Būdienė, kalbėjusi, kad po tragedijos politikams rūpi tik galimybė pasireklamuoti, o visos jų kalbos bus nevertos nė sudilusio cento, buvo teisi ne šimtu, bet dviem šimtais procentų.
