Apie savo išgyvenimus D.Šakalienė pasidalino savo „Facebook“ profilyje.
„Daugelį metų atkakliai dirbau, kad Lietuvoje būtų mažiau žmogaus teisių pažeidimų, kad pažeidžiami ir negalintys apsiginti žmonės sulauktų pagalbos ir būtų apgintas jų orumas. Šiandien su manimi, susirgusia sunkia liga, pasielgta taip, kad turėjau rinktis – leistis įbauginama ar gintis. Mano sveikata neleidžia kariauti – ir to nenoriu. Man diagnozuotas metastazavęs skydliaukės vėžys tiesiogine prasme maitinasi stresu. Tačiau raginama šios situacijos sukrėstų bičiulių ir artimųjų, mėginsiu apginti save“, – rašo moteris.
Ji prieš keletą dienų sužinojo, kad instituto dalininkai be jos žinios nusprendė, kad ji nebetinkama eiti užimamas pareigas. Toks sprendimas buvo priimtas kaip tik tuo metu, kai jai buvo atliekama chemoterapija.
„Antradienį, sausio 5 dieną, 14 val. Žmogaus teisių stebėjimo instituto įgaliotas dalininkas Arūnas Pemkus mane informavo, kad prieš Kalėdas, tuo metu, kai Nacionaliniame vėžio institute man buvo taikomas radioaktyvios terapijos kursas dėl metastazavusio skydliaukės vėžio, įvyko dalininkų susirinkimas, kuriame buvo priimtas sprendimas pašalinti mane iš instituto direktorės pareigų.
Į mano prašymą paaiškinti tokio sprendimo priežastis jokio aiškaus motyvo nebuvo pateikta. Ponas Pemkus man pateikė pasiūlymą iki rytojaus, sausio 6 dienos pasirašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru. Teisiškai tai reiškia, kad atsisakau man priklausančių socialinių garantijų. Ponas Pemkus perspėjo, kad jei nesutiksiu to padaryti – nuo sausio 6 dienos būsiu atleista. Paklausus, kokiu pagrindu, buvau patikinta, kad bus surastas tinkamas straipsnis“, – „Facebook“ profilyje rašo D.Šakalienė.
Moteris Institute dirba nuo 2004-ųjų. Ji teigia, kad tapusi vadove sugebėjo ištraukti Institutą iš skolų, atnaujinti ir išplėsti komandą nuo 4 iki 12 žmonių. Tačiau praėjusią vasarą ji sužinojo, kad serga onkologine liga.
„Šią vasarą man buvo diagnozuotas skydliaukės vėžys. Gydytojai neabejojo, kad daugelis metų viršvalandžių bei nuolatinis stresas darbe ženkliai prisidėjo prie ligos išsivystymo. Operacijos metu paaiškėjo, kad liga išplitusi, vėžys metastazavęs. Gavau radioaktyvų gydymą. Dėl tokios nuo manęs nepriklausančios force majeure, be abejo, negalėjau būti pakankamai darbinga ir naudinga Institutui tiek kiek būčiau norėjusi.
Jei nenorima manęs toliau matyti kaip Instituto lyderės ir vadovės, norėčiau, kad būtų atsisveikinta civilizuotai, nežeminant manęs. Mano supratimu, tiek metų darbo ir jėgų šiam Institutui atidavusį žmogų išmesti į gatvę sunkios ligos metu yra žiauru ir nesuvokiama. Nežinau, kaip tai paaiškinti ir man baisu, kad jei Žmogaus teisių (!) stebėjimo institutas taip gali pasielgti, tai kuo tada galima pasitikėti šioje visuomenėje, kaip tada žmonės gali pasitikėti žmogaus teisių gynimo organizacija, kuri turėtų būti etikos ir žmogiškumo standartas?
Sunkiai sirgdama ir turėdama šeimą negaliu sau leisti tiesiog trenkti durimis ir pasirašyti paslaugiai įteiktą prašymą išeiti „savo noru“. Vis dar tikiuosi, kad Instituto dalininkai atsipeikės ir pasielgs civilizuotai“, – rašome moters tekste.
