V. Andriukaitis pažėrė kritikos ir prezidentei, ir Seimui

– Šįmet vyks Seimo rinkimai. Kokios politikos patartumėte laikytis savo partijos bičiuliams socialdemokratams? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo eurokomisaro V.Andriukaičio.

– Socialdemokratams pirmiausia reikia apsispręsti dėl socialinės politikos, kuri apimtų visas sritis – ir nemokamą aukštąjį mokslą, ir nemokamą gydymą gyvybei pavojingais atvejais, ir žmogaus apsaugą nuo darbdavio spaudimo, ir teisingesnę mokesčių politiką.

Europos Komisija jau ne kartą atkreipė Lietuvos dėmesį, kad reikia plėsti mokesčių bazę. Manau, būtina inicijuoti visuomenės diskusijas šiais klausimais, įskaitant ir dėl progresinių mokesčių.

Nepamirškime, kad po 2020 metų mažės ES struktūrinė parama. Jau vien tai vers Lietuvą peržiūrėti mokesčių politiką. Nacionalinius interesus nebus įmanoma tenkinti, nepadidinus bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymo per biudžetą. Lietuva perskirsto bene mažiausią BVP dalį Bendrijoje.

Kai sumažės ES parama, dar sunkiau bus finansuoti viešąsias gėrybes – sveikatos paslaugas, švietimą, mokslą, kultūrą.

Lietuvoje milžiniški skirtumai tarp didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių žmonių. Blogiausia, kad gyventojų skaičius šalyje nuolat mažėja. 1990 metais Lietuvoje gyveno 3,6 mln. žmonių ir jų gimdavo daugiau negu mirdavo. Dabar Lietuvoje neliko ir 3 milijonų gyventojų, o mirštamumas didesnis nei gimstamumas.

Negana to, kasmet 11-14 tūkst. žmonių ištinka ankstyva mirtis dėl nelaimingų atsitikimų, savižudybių, žmogžudysčių, avarijų keliuose, alkoholio ir narkotikų vartojimo.

Dar paskaičiuokime, kaip Lietuva nyksta dėl didžiulės emigracijos ir matysime, kad demografinė situacija tiesiog tragiška. Jau nebėra kur trauktis.

Ką darysime? Ar neprivalome pasirūpinti jaunomis šeimomis? Joms reikia normalaus uždarbio, paskolų būstui, mokyklų, vaikų darželių. Tai socialinės gėrybės, kurių neįmanoma sukurti nepadidinus biudžeto.

Jei politikai to nesupranta, kyla klausimas, ar jie užima savo vietą.

– Norėtųsi santykių gerėjimo, niekam nereikia konfliktų, ypač kruvinų, naujų aukų Donbase, bet išlieka labai daug nerimo. Žinoma, Minsko susitarimų taikdariškas procesas tebesitęsia – mūšiai pristabdyti. Padėtį pavyko stabilizuoti, Rusija persvarsto savo veiksmus ir pamažu ieško kompromisų.

Ukraina ima įgyvendinti Minsko susitarimų protokolus, nors konstitucinės pataisos ir labai sunkiai skinasi kelią. Donbaso rusakalbiai gyventojai taip pat pradeda suprasti, kad jie patys atsidūrė aklavietėje, todėl separatistinės nuotaikos vėsta. Tai teikia vilties, kad jau niekas nenorės toliau kurstyti karinio konflikto.

– Žvelgiant iš Briuselio, Lietuvos užsienio politika kartais atrodo apgailėtinai. Nesuprantu, kaip galima kritikuoti kitų ES valsybių vadovų, pavyzdžiui, Angelos Merkel, Francoiso Hollande'o ar ES užsienio politikos įgaliotinės Federicos Mogherini veiksmus.

ES vykdo bendrą saugumo ir išorės santykių politiką, visi stengiasi veikti sutelktai, o Lietuvos prezidentė tarsi iškrenta iš vežimo.

– Svarbiausia, kad į tuos pamokslus niekas nė nekreipia dėmesio. Tai juokinga.

Bet Lietuvos piliečiams reikia kai ką paaiškinti. Neseniai susitarta dėl Irano, dabar tariamasi dėl Sirijos. Spręsdamas šias problemas pasaulis neišsiverčia be Rusijos. Kyla klausimas, ar ES, derėdamasi su Rusija Sirijos ir Ukrainos klausimais, turi ir Lietuvos mandatą, jei mums vis nepatinka, kad Maskva neignoruojama?

Įtariu, kad tokie užsienio politikos pareiškimai skirti vidaus rinkai. Tik liūdna, kai Lietuva atrodo tarsi nepriklausanti ES šalių komandai.

Visi suprantame, kad, pavyzdžiui, Minsko susitarimus labai sunku įgyvendinti. Bet gal Lietuva laimėtų daug daugiau, jei jos pareigūnai stengtųsi drauge su kitų ES šalių politikais ieškoti kompromisų, o ne elgtųsi priešingai – kurstytų įtampą.

Konservatoriai šaukia, kad vertybių neiškeis į derybas. Bet tai visiška kvailystė, nes ES vertybiniai principai nėra išduodami, o tik padeda derėtis.

Lietuva neturi nei amžinų priešų, nei draugų. Yra tik amžini interesai. Todėl ir būtina elgtis taip, kad Lietuvos žmonės jaustųsi saugesni ir geriau gyventų.

– Atrodo nelabai pritariate ir savo partijos bičiulio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vykdomai politikai?

– Niekuomet nekomentavau L.Linkevičiaus veiklos. Tačiau Lietuvoje neturėtų būti dviejų užsienio politikų. Seimo patvirtinta Vyriausybės politinė programa apibrėžia ir užsienio politiką. Šiuo teisiniu dokumentu privalo vadovautis visos valdžios institucijos.

Ar prezidentė gali vykdyti kitokią užsienio politiką nei numato Vyriausybės programa?

Iš tiesų Konstitucija sako, kad šalies vadovė drauge su Vyriausybe sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus, bet tai nereiškia, kad prezidentė formuoja užsienio politiką.

Tai daro Seimas patvirtindamas Vyriausybės programą, o prezidentė, ja vadovaudamasi, ir sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus drauge su ministrų kabinetu. Kažkodėl Lietuvoje tai pamirštama.

Užsienio reikalų ministras nėra prezidentės ginklanešys. Jis privalo vykdyti ne kieno nors, o būtent Vyriausybės programą. Stebina, kad Lietuvoje daug kas mano, jog konservatorių ir socialdemokratų užsienio politika neturi skirtis.

– Kodėl palyginti kukliai – tik septyniais balais – įvertinote ir savo darbą Europos Komisijoje?

– Septintukas – geras pažymys. Mano darbotvarkė intensyvi, kiti komisarai ją palankiai vertina. Žinoma, dėl rimtos operacijos du su puse mėnesio man buvo sunku dirbti, teko sumažinti darbo mastus, bet rudenį vėl smarkiai įsisukome. Tačiau yra sričių, kurių pokyčiams vienų metų nepakanka, reikia daugiau laiko.

– Atrodo, būna atvejų, kai patys sau šauname į koją. Visos ES žemės ūkis išgyvena labai sunkius laikus. Dėl Rusijos ir ES embargo priemonių žemdirbiai itin nukenčia. Todėl reikėtų tik pasidžiaugti, jei ieškoma būdų, kaip ne toliau mažinti, o didinti eksportą. Yra visokių galimybių, nebūtina užsiiminėti vien politine propaganda.

ES turi kalbėtis su Rusija. Didžiuliai nuomonių skirtumai išliks, bet yra problemų, kurias galima pamažu spręsti. Jokių principų nesirengiama pažeisti.

Beje, nereikia manyti, kad Ukraina viską daro tik labai gerai. Ten yra savų bėdų. Reformos vyksta per lėtai. Būdami ukrainiečių draugai, sakome jiems, kur būtina pasitempti. Dialogas visada ir su visais tik į naudą.

Apmaudžiausia, kad Lietuvoje ištraukiama kokia viena eilutė iš dokumento, nutylint kitas. Tik sukeliama klaidinančios informacijos banga. Pasakysiu tiesiai: tai melas ir taip elgtis nesąžininga.

– Esu visiškai darbingas, rudenį man buvo patikrinta sveikata ir tyrimų rezultatai nuteikė labai optimistiškai. Žinoma, po metų vėl turėsiu tikrinti sveikatą, bet gydymo procedūrų jau nereikia. Aišku, vartoju medikamentus, laikausi dietos, bet tai įprasti reikalavimai po tokių operacijų, kokia buvo atlikta man.