Nežinau, ar tai buvo drovumas ir gėda. Gal tai tik mano interpretacija, pastebėjęs tokius merginos pokyčius, klaidingai palaikiau juos gėdos požymiais. Ir pagalvojau, kad gėda nyksta iš mūsų gyvenimo. Kad ją reiktų įtraukti į raudonąją knygą kaip paukštį.
Skaičiau, kad gėdos jausmas menksta, kai už ją atsakinga žmogaus smegenų sritis būna pažeista. Kai vyksta tam tikri neurodegeneraciniai procesai. Vadinasi, jeigu visuomenėje nyksta gėdos jausmas, daugėja degeneratų, tai yra, išsigimėlių.
Maždaug apie septintą valandą vakaro einu pro šiukšlių konteinerių pašiūrę, esančią daugiabučio namo kieme, jaučiu, į mane kažkas žiūri. Iš tiesų, už konteinerio akys. Ne tik akys – dar ir garsas.
– Myžame? – pasiteirauju.
– Tai kad labai prispaudė!
Bomžai, benamiai, valkatos – štai iš ko reiktų mokytis, kaip ignoruoti gėdos jausmą. Degeneratai, išgamos? O gal jie eina graikų filosofo Diogeno keliu, atsisako turto ir kitų visuomeninių suvaržymų, kad pajustų tikrąją laisvę? Laisvas žmogus gali šlapintis kieme gyventojų akivaizdoje ir nekreipti į tai dėmesio. Įsivaizduoju, jeigu visi pasijustume tokie laisvi – kaip atrodytų mūsų kiemai, laiptinės, liftai?
Studentas, gavęs užduotį parašyti istoriją, atsiuntė ištrauką iš Johno Irvingo romano. Šiek tiek sudarkęs, šiek tiek suprimityvinęs. Išgirdęs, kad vogti ir apgaudinėti amoralu, jis nesutriko: jeigu toks variantas netinka, atsiųsiąs kitą.
Aukštųjų mokyklų dėstytojai pasakoja, kad studentai dabar tai daro masiškai – kopijuoja, vagia ir pristato kaip savo. Ką mes padarėme ne taip, kad užaugo vaikai, nejaučiantys gėdos? Vaikai mokosi – iš tėvų, iš mokytojų, iš visuomenės veikėjų, iš televizijoje gyvenančių personažų, kur žmogus, gavęs prizą, kad yra didžiausias idiotas, tuo labai didžiuojasi.
Jam nesvarbu, kad jis idiotas, svarbiausia, kad bent vienoje srityje „didžiausias“. Ar kuris nors mūsų politikų yra pasakęs, man gėda, kad taip negerai pasielgiau, apgavau jus, nuvyliau, neišpildžiau rinkiminių pažadų. Ne, jie tik draskosi dėl garbės ir orumo. Kad ir kaip susimautų, tuojau pat kreipiasi į teismus ir reikalauja kompensacijos.
Prieš keletą dešimtmečių gėdos būta galbūt net per daug. Sukčiai, melagiai, tinginiai, nevalos, vagys, spekuliantai – tokia veikla buvo siejama su gėda. Kita vertus, gal ta gėda kartais buvo per daug iracionali, suvokiama nekonstruktyviai, tradiciškai, kylanti iš pasenusio sodietiškos mąstysenos modelio?
Rinkos ekonomikos žmogus – o demokratijos sąlygomis visi tokie esame – turi apsisprendimo teisę. Bažnyčia ir valstybė jam jau nebegali nurodyti, kokių moralės ir doros normų jis turėtų laikytis. Todėl žmogus paliekamas pats apsispręsti. Bet jeigu jis nesąmoningas, jis apsisprendžia be galo savanaudiškai. Jis gali pateisinti bet kokį savo elgesį, nes niekas nebeturi teisės nubausti. Nei šiame, nei kitame pasaulyje.
Gėda kaip ir sąžinė – kultūros, žmogaus sukurtas produktas. Todėl nesunkiai galima susitarti, kad visos mirtinos nuodėmės – godumas, apsirijimas, pavydas ir t.t. žmogų ir visuomenę veikia teigiamai, o ne atvirkščiai.
Internete radau „mokslininkų“ įrodymus, kad visos didžiosios nuodėmės iš tiesų labai naudingos visuomenei ir individui. (Man patinka triukas „mokslininkai įrodė“ – naudodamas tokią formulę gali internete prakišti kokią tik nori nesąmonę ir atsiras tikinčių.)
Pavyzdžiui, riebesni, kitaip tariant, persiriję politikai daug labiau patinka rinkėjams nei liesi. Jeigu moralinius kriterijus pakeisime kokia nors nauda, visuomet rasime kaip pasiteisinti.
Štai toks moralinis reliatyvizmas. Galbūt masinės žmogžudystės, vagystės, vis didėjanti socialinė atskirtis, politikų veidmainystės, genetiniai eksperimentai, narkotikai ir t.t. tik stiprina žmoniją, daro ją atsparesnę.
O gėdos jausmas kaip tik tėra stabdis į tobulumą, galbūt žmogus, nebeturintis jokio gėdos jausmo, jokio estetinio skonio, jokių moralinių kriterijų bus labai laimingas ir sėkmingas. Kita vertus, gėda juk niekur neišnyksta, keičiasi tik jos kriterijai.
